– Kažin kas mane namie laukia?...
XX dalis
Sugrįžęs radau tarnaitę jau parėjusią. Rengėsi gulti ir poterius šnabždėjo. Į mane nei nežiurėjo, rodėsi. Bet vos nusigrįšiu, girdžiu, šypsosi. Atsigrįšiu, vėl nieko: šnabžda-poteriauja.
– Tai josios buta, – pagalvojęs nusprendžiau. – Aiškiai matyti.
– Ko tu juokiesi? – paklausiau.
– Kad baisiai mane juokas ima.
– Iš ko?
– Taip sau. Iš vieno daikto.
– Iš kokio gi?
– Sužiurėsi, kokio.
– Tai pasakyk, – spyriau.
– Kad nežinau... Tamsta užpyksi.
– Kam aš galiu pykti. Sakyk.
– Bijau.
– Keista tu mergiotė. Aš pyksiu, kad tu juokiesi, kur tai matyta! Kas gi tave prajuokino?
– Kad, kad nežinau?...
– Greičiau! – pradėjau širsti.
– Tamsta jau pyksti!
– Sakyk, tai nepyksiu.
– Mat... mat... Šiandien Krioklys grįžo gerokai inkaušęs. Pasilakęs... Ėjo daržais. Rioglino. Ir pataikė Rapeikos duobėn, iš kur rudenį molis buvo imta. Duobė gili, vandens pilna. Atodrėkis, mat, dabar. Išsimaudė gerai. Ištraukė visą šlapią, vos su kvapu. Ir visakas, – pabaigė, bet vėl nusišypsojo, į mane žvilgterėjusi.
– Ir aš tą patį girdėjau. Tai buvo vakar, o ne šiandien. Sugavau melagę! Sakyk tiesą.
– Aš tiesą ir sakau, tik buvau maniusi, kad da Tamsta neesi girdėjęs.
– Tu man dantų neužkabinėk! Tu iš kito ko juokiesi?
– Ne, Tamsta, iš to. Juk tat begalo juokinga. Ėjo, ėjo ir indribo... – vėl nusišypsojo.
– Eik sau! – supykau.
– Kad Tamsta taip nori, tai pasakysiu ir kitą juoką.
– Na, na! – paraginau.
– Bet kad delto... – vėl susilaikė.
– Kas čia tau!
– Sakysiu, jau sakysiu. Bet Tamsta tikrai nepyksi?
– Ne.
– Pareinu aš, žiuriu, grinčioj tamsu, durįs ataviros. Ineinu vidun, šnabžda kas, kušta. Ir vienas balsas ir kitas. Apie portepijoną. Manau vagis, norį išnešt jį. Nusigandau. Užsiėmusi kvapą priėjau arčiau. Klausau, klausau. Pažinau ant galo. Paskum da arčiau pasistengiau prieiti. Nemažai užgirdau, – nusikvatojo.
– A, kad tu suruktum! – sušukau. – Bet tu, girdi, nebuk tokia kvailė, nepasakok niekam, – ėmiau prašyti. – Nei vienu žodeliu neprasitark. Aš tau ir algos pridėsiu ir taip šiuo-tuo.
– Kiek gi pridėtumei?
– Pusrublį, rublį į mėnesį, kiek tik nori, visviena. Tiktai, susimildama, nepasakok-neplepėk.
– Gerai. Niekam, nič niekam nesakysiu. Nei nešnapštersiu... Nors manęs jau klausinėja draugės, bet aš tylėsiu.
– Ir ji tau šiuo-tuo atlygins... Buk tokia gera.
– Tylėsiu, tylėsiu, buk Tamsta ramus. Juk aš ne šmeižikė kokia.
– Tai ir puiku.
– Nejaugi ji Tamstą myli? – staigiu nusistebėjimu ji manęs paklausė. – Jai tiek daug jaunikių buvo iš visų kraštų, kad nei surokuoti-suskaityti negali. Budavo važiuoja ir važiuoja. Tik šiemet kažin kas nesimato. Tėvai da vis pirma neleido, sakė jauna esanti, suspės. Piršėsi jai ir Tamstos pirmtakunas... Ji ne vienam galvą užusukė. Oho, tai mergiotė, retai pajieškoti. Gudri, kaip voveraitė ir apsukri, lyg skregždė... Bet Tamsta neatstatysi manęs, jeigu ją vesi? – susirupinusi užbaigė klausimu.
Tylėjau.
Mano širdyj virte-virė. Galvoje tarytum kas suktinį šoko. Užė visais balsais.
XXI dalis
– Na, bet žiurėk jau skrynioje dyka. Girnos vėl sausos dunda, – nutraukė Kuprelis.
– Aha! – pašokau, lyg iš miegų.
Strimakuliom nusileidau apačion. Bet maišas da vos pusiaupilnis buvo. Užnešęs viršun, skubiai užpyliau.
– Dabar jau paskutinį kartą perleisiva. Bus tuojau galas. Greitai sumalėva, ištikrųjų. Aš ir nesitikėjau, kad šiandien bus toks geras vėjalis. Mat, kaip puikiai mala, net klausyti miela-malonu. Kaip tos girnos zimbia, kaip ratai linksmai teleskuoja! Kad kasdieną butų taip!
– Kada gi man Tamsta užbaigsi? – klausiu nuliudęs, kad jau malti pabaigta.
– Pasilik. Neik namon. Dabar malsiu rugius dvarui. Rupiai. Turėsiva laiko daugiau, mažai reikės daboti.
– Gerai, – sakau, – pasiliksiu. Tik Tamsta pasiskubink pabaigti. Ligi vakaro gali neapsakyti.
– Nieko, apsakysiu. Aš tau noriu visa-ką, iš-pat padugnių atiduoti. Kitaip negaliu. Jeigu ką pradėjau, tai noriu, kad butų širdingai atlikta. Sutrumpinimų nekenčiu.
– Tu gi kada-nors mano gyvenimą aprašysi. Parodysi, kaip aš gyvenau, savo kuprų prislėgtas... – nutylo ir sukando lupas. Paskum vėl. – Aprašyčiau aš pats, bet nedrįstu. Sarmatijuos kišti žmonėms į akis savo gyvenimą. Jiems reikia, kad butų labai baisu, biauru, šlykštu, arba neišpasakytai gražu. Reikia, vadinas, arba išbaisinti, arba išgražinti, kitaip nieko nesupras ir nenorės suprasti. Aš taip nemokėsiu. O tu, kaip nori, gali padaryti. Tau vargo didelio nebus... Gerai? Atliksi mano prašymą?
– Ge-erai-i, – pratęsiau, lyg da galvodamas, ką jam į tai atsakyti. Paskum net nustebau, kad jau mano pasakyta gerai.
– Nenoriu, mat, ir aš eiti iš šito pasaulio, nepalikęs jame savo pėdsakų. Noriu, kad ir apie mane žinotų, ir mane kas minėtų, su manimi džiaugtųsi ir liudėtų... Taip, taip, mano broleli. Be galo baisu iš pasaulio išnykti, nič-nieko jame nepalikus! Nič-nieko nepadarius!
– Žinoma, žinoma... – lac iš po žemių atsiliepiau.
– Žmogus vien tam ir sutvertas, – tęsia jis vaikščiodamas ir giliai susimąstęs, – kad po neilgo savo amžiaus, po trumpos laimės ir virtinės vargų, palikti savo atmintį, pasistatyti sau kokiuo-nors budu paminklą... Vieni nieko daugiau nepalieka, kaip tiktai savo vaikus. Bet ir tai paminklas! – geriausias gal iš visų. Kiti gi palieka savo darbus, savo veikalus... Ir aš paliksiu savo darbus, – pradėjo kitu balsu. – Ketinu, kaip žinai, mašiną padaryti melnyčios sukimui, da „kai-ką”, ir galvoju, nors ant senatvės, kada lietuviai geriau susipras, prasiblaivys, laikraštį leisti. Jo turinys, arba programa, bus šitoks: Visų-pirmiausiai, pirmoje vietoje, gamtos tobulybės, kurių visai mažai tėra; netobulybės ir kova su jomis. Paskum išradimai ir jų pritaikinimas gyveniman. Antgalo filosofija, literatura, kritika, ekonomika ir tt. ir tt... Tik kas blogiausia, kad niekaip negaliu jam vardo surasti. Galvoju ir taip ir taip: tai tas negeras-negražus, tai tas jau išnaudotas. Kelinti jau metai. Nors tu gyvas žemėn lįsk! Visi geriausieji vardai jau išrankioti. Tiek mat, jau laikraščių Lietuvoj priviso.
– Tai aš Tamstai padėsiu. Gal man pasiseks, – siulau jam.
– Koksai tai gali buti tėvas, kad savo vaikui vardo nesuras! – atsispyrė Kuprelis. – Jau aš pats jam vardą duosiu, tik galėsiu tave kumu pavadnti. O gal tu busi redaktoriumi, aš leidėju? Ką, fertig?
Ką aš jam galiu atsakyti? Aš dabar beveik kad jo nepažįstu. Nejaugi jam visa tat rupi, nors toli jis nuo to ir gyvena?...
– Lietuviai, taip sakant, da ir neturi gero laikraščio, – šneka jis savo. – Ot tiktai yra vienas-kitas akims apvelti. Kiti ir tam neverti. Tiesiog kaleideskopai menkniekių-šiukšlių kokių. Tiesą sakau. Mudu, kad Dievas padės, įsteigsiva tokį, kuris visiems tiems kelią užkirs ir nuvarys pas senelį Abrahomą „ant amžino adpačinko”. Lietuvai reikia tokio, pajiegų kupino, kurs visus tėvynės vaikus vienu ypu arklan inkinkytų ir lieptų jį, neatsigręžiant, tęsti įžėlusiu-inaugusiu dirvonu. Reikia galiuno laikraščio!... Dabar kiti tik dergia tą dirvoną. Ir piktažolės da labiau želia. Greitai jos visai mus užsmaugs. Rimtai da tvertis to darbo, rimtai užsimanyti nuvalymu tų piktžolių, pas mus niekas ir neužsimanė ligšiolei. Yra, tiesa, mėginimai vieno-kito žmogaus, bet visuomenės darbo, „inteligentijos” musų, visai nieko.
Gek prisipažinus ištiesų, tai mes inteligentijos ir neturime. Turime keletą inteligentų, bet inteligentijos nėra. Jie nesudaro josios. Nėra da pas mus idėjos, kuri tą šviesuomenę visai tautai sutvertų. Esama mažučių idėjėlių, vienok ir jos ne tautiškos, o tiktai atskirų žmonių sutvertos. Todel ir nesiseka joms ir skursta jos.
Mums tautine adėja, į kurią mes visi sektume, turi buti socializmas. Ir butinai tautinis. Ne toks, kaip anais judėjimo metais, kuriais lietuviai nei kiek ne daugiau pagarsėjo, kaip samojiedai ir Kamčatkos gyventojai. Todel gal visa Lietuva ir nesujudo tada. Ir gerai, kad kulturinės Europos internacionalizmas nerado mumyse atbalsio.
Šnekėjovos taip, kolei musų nepabaigėva malti. Susėmėva, maišuosna supylova. Šnekoje aš jam nieku nesipriešinau, tik atidžiai sekiau kiekvieną mintį, kiekviena sumanymą, kad pasaulį pataisius. Ne tas šiandien Kuprelis. Tarytum jis visą savo gyvenimą pasislėpęs ir dabar štai aikštėn išėjęs.
Galų gale visus svarbius darbus atlikova, ir jis rugius užpylė.
Atsikvėpė Kuprelis. Priėjęs į langą pasistiebė, pažiurėjo pro jį ir paklausė manęs, kuri valanda.
– Jau po penktai, – atsakiau.
– Tai lig saulėleidžio laiko turiva gana. Paskum da kolei sutems, tai kažin kiek galiva prisišnekėti... Bet aš matau, jog tu valgyti nori? – juokias jisai.
– Kas sakė?
– Nesakius aišku. Kadaikščiau kas. Atėjai prieš vienuoliktą, o dabar jau po penktai. Einava mano kambarėlin, tenai ir papietuosiva. Kuo turėsiu, tuo ir pavaišinsiu. Juk tu pas mane geras svečias. Lauktas – nesulauktas.
Tikrai norėjau valgyti. Nuo pakvietimo nei nepamaniau atsisakyti. Motina, tiesa, buvo šio-to indavusi, bet aš neėmiau: „Kur tenai, sakau, eisiu malunan su tokiuo ryšuliu. Gal namon paleis”. Apsirikau.
Kuprelio kambarėlis, atidalintas dviem sienelėm nuo viso maluno, išduoda labai puikiai. Nei trikampė išvaizda nieko negadina. Sienos abėcėmis išklijuotos. Paveikslais-paveikslėliais nukabinėtos. Daugiausia vis jo paties darbo. Reginiai, portretai visokie. Puikus skobnelis, šale toki-pat dvi kedi. Lova, gražiai apdengta. Visur švaru, malonu, niekur jokios dulkelės. Bet gražiausias papuošalas tai buvo spinta, pilna kningų. Matėsi ten Kantas, Leibnicas, Fejerbachas vokiškoje kalboje; Flamarijonas, Mejeris, rusiškai; net Žiul-Vernas su Uėlsu ir Konan-Doiliu. Ir taip daugybė visokių.
– Vis tai mano perskaityta, – pasergsti jis man.
– Iš kur jų Tamsta tiek ir ėmei?
– Gi prisipirkau. Nemažai gavau nuo dvaro ponaičių, paties pono. Aš kningoms pinigų negailiu.
Viename kampe matau labai keistą daiktą. Ne tai paukštis, ne tai kas. Dasiprotėjau, kad tai modelis kokiam nors monoplanui.
– Ko tu taip žiuri į jį, akis ištrėškęs? – klausia jis pasididžiuodamas.
– Matau, jog čia Tamstos išradimas.
– O kaip-gi. Matysi, kad aš skraidžiosiu, tai nei vanagas nepagaus. Mano bus geresnis užu visus, ligšiolei išgalvotus. Jis bus begalo lengvas ir valdysis ne kokiais ten prietaisais, bet paties žmogaus judėjimu. Reikės tiktai truputį pasilenkti ir jau žemyn skrisi, atsiloši – augštyn kelsies, pasikreipsi – šonan važiuosi. Vis tai be jokio reguliatoriaus... Stebėtina, kaip tai žmonės ligšiolei negalėjo da sau oro pavergti. Juk tai lengviausias ir maloniausias kelias. O-o! kad skraidysiu, – trepterėjo Kuprelis koja.
Seniau, da prieš keletą metų, nieko aš nežinojau apie jo išgalvojimus. Nesigirdavo jis. Tiktai šiandien viskas pasirodė. Nebuvau taip-pat niekados nei šitam jo kambarėlyje. Jis nieko jan neįsileidžia. Pats-vienas teineina.
Tuojau išėmė iš mažutės spintelės sviesto bliudelį, didelį, kaip kelmą, surį, dešrą ir duonos pusbakanėlį. Iš mažo krepšiuko išdėjo du peiliu ir dvejas šakutes.
– Buk toksai geras, ragauk mano valgymėlių, – maloniai kviečia rodydamas į skobnelį.
– Ačiu, ragausiu, – atsakiau artindamasi.
– Tai gerai. Kuo turiu, tuo ir vaišinu. Gal Dievas duos kada geriau pavaišinsiu. Jei tiktai norėsi užsukti į Kuprelį.
– Kodel-gi ne?
– Mat esi mokytas, o aš kas?
– Niekus Tamsta šneki!
– Na, nieko. Ir aš kada-nors pasikelsiu augščiau. Pinigus dabar kraunu, skatiką į skatiką dedu. Niekur dykai neišleidžiu. Jeigu kninga tik pavilioja kokia...
– Gardžios Tamstos dešros, – pagyriau, norėdamas jį nukreipti kiton pusėn, kad greičiau priėjus prie pertraukto apsakymėlio.
– Nieko sau, gardžios, – atkando, pažiurėjo ir padėjęs sako: – Mat kaip pasaulis surėdytas, kad vienas gyvis kitą ėda. Tuomi vien ir gyvena... Uhu... Štai kiaulė bėginėjo, kriukė, ėdė žolę, javus, o dabar mudu ją ėdava. Jeigu visa gamta nesipjautų pati tarp savęs keletą dienų, tai numirtų, tuojau viskam galas butų. Kad ir žmogus – valgo visokių gyvulių-gyvulėlių mėsą, visokius augalus, vaisius; jį gi iš savo pusės kamuoja vargai, priespaudos, po myriui kirmėlės užbaigia; be to ir kita kitą, pristigę maisto, suėda-surija. Net baisu pagalvoti; žmogų šiurpuliai sukrato!... Ir visa tat nelengvai kiekvienam duodasi, per kovą, per kraują, per prakaitą. Kas mielą valandą reikia sau gyvenimą pirkti. O kokia brangi kaina! Visa juk žmonija, nuo-pat pradžių savo sąmoningesnio gyvenimo, stengiasi tą kainą sumažinti, papiginti. Bet ką-gi matome: vieniems gyvenimas paliko visai pigus, beveik dovanai, kitiems begalo brangus, kad nei įsipirkti negalima. Ir vėlgi kadaikščiau jau kas, kaip stengiamasi tą nelygybę prašalinti! Ir prašalinta taip mažai, kad net išduoda, jog pabranginta. Rodosi jokių pajėgų nėra visa tai sulyginti. Ir ar atsiras tokių, nesitikima. Bet tosios pajėgos yra, yra, tiktai paslėptos, kelias į jas geležiniais vartais užrakintas, ir raktas niekam nežinomas. Daugelis jas mato vien pro rakto skylutę. Kas neturi akių gerų, neintėmija. Tasai ir tų pačių vartų nemato... Bet ateis genijus ir ras tą raktą ir tuos vartus atidarys. Ir išsiverš pro juos viesula pajėgos negirdėtos ir nugriaus-nuvers-suardys jos tas sienas, tas pilis, kurias žmonės patįs sau per tukstančių-tukstančius metų lipdė-krovė ir dabar da tebelipdo. Nuplaus-nuneš jų griuvėsius į giliausias marias, kur juos banguodamos vilnįs sudaužys-pavers į smulkiausį smėlį. Ir nušvis gyvenimas kitoks... Jau yra apaštalų to genijaus, yra pasiuntinių, kurie skubiai skina-ruošia jam taką. Neužilgo ateis....
Nutilo Kuprelis. Rankomis užsidengė akis. Giliai susimąstė. Paskum atkėlė galvą ir klausia manęs, klausia retai tardamas, tarytum jo žodžiai, kaip vandens lašai, kristų juodon bedugnėn:
– Ar lauki tu genijaus to?
– Laukiu... laukiu... – iš gelmių sielos jam atsiliepiau.
– Ir tikėjimas tada bus kitoks, ir žmonės Dievą supras ir mylės jį ne taip... Ir žmonės kam gyvena žinos ir savo sielą matys ir į kitą pasaulį aukso kopėčioms lips... Ir meilė nevylinga bus, vien skaisčiai širdį prie širdies riš ir vaisius saulės atakaitoje augins....
Vėl nutilo. Vėl paskendo savo mintyse.
Mane lyg šaltis suspaudė ir kausto kaulus, šaldo kraują. Noriu išnykti, dingti. Užmiršti viską... Nematyti nieko...
Ir štai, rodos, keliuos, keliuos.. Keliuos į bekraščius, išmirusius plotus.. Visur lygu, tuščia, dyka, tamsu, šalta. Bet gera, gera... Nematau, nei žinau, kas ten apačioje yra, kaip ten grumias, kraujuos plauko, putoja, verda... Gera, gera...
Bet štai balta juosta švysterėjo. Ji tęsias, auga, plečias. Viską uždengė. Viskas jau balta. Balti, platųs tyrynai. Staigu daiktais žalia pasirodo. Plačiau, plačiau. Žalia visur. Žaliumoj rudi, palši taškai sumirgėjo. Kitas į kitą artinas, lekia-lekia. Daugiau ir daugiau. Sukibo, susitvėrė. Užmarguliavo. Raudonos dėmės paplito. Vien jau raudona-raudona...
Užsisukė galvoje.
Nusigandęs pravėriau akis.
Kuprelio jau nėra. Išėjo kur.
Prieinu į langą. Kojos nutirpę, vos pajudinti galima.
Žiuriu pro jį.
Dangus iš visų pusių niaukiasi. Juodi debesėliai kįla, voliojasi augštyn. Vėjas didinas ir didinas. Smarkiai svyra linguoja Juodalksnyno viršunės. Rugių laukai, lyg marios siubuoja.
Ir linksma, malonu man, kad aš matau mišką, rugius, pievas ir sodžius aplinkui. Taip, regis, jie brangųs, taip brangųs.
Da linksmiau pasidaro, kaip pamatau keliu važiuojantį žmogų, dvi kažin kur einanti moteriški...
Sugrįžo Kuprelis. Nurimęs, pralinksmėjęs truputį.
– Visur apžiurėjau. Klausyk dabar, pasakosiu...
XXII dalis
Praėjo mėnuo, du, bet šnekos apie mudu nepakilo augščiau. Šmeižė po truputį, senoviškai. Manėva, jog taip viskas ir nueis-sudils, tarnaitė neišduos. Džiaugėvos, kaip ir pirmai. Matydavos bažnyčioje ir pas mane.
Tėvai ją, tiesa, nesiliovė barę, bet barė taip sau, neperpiktai, tikėdamiesi, kad jųjų dukrytė susipras, mes mane mylėjusi. Ji gi galvojo, kad jiem atgris taip nuolatos barti, nusiramins išpalengvo, nutils ir leis ją tėviškai palaiminę, už manęs.
Bet per pačias Velykas, nei iš šen, nei iš ten, paplito po visą miestelį ir sodžių, kaip kokie pilki rukai, bjauriausios šnekos. Šnekėjo, buk tai mudu tarnaitė vieną naktį radusi lovoje gulinčiu, buk jau Kazė neužilgo pagimdysianti vaiką, buk mudu kiekvieną vakarą vienas pas kitą pro langus landova ir taip be galo, be krašto.
Kada aš apie tat užgirdau, mane tarytum kas šaltu vandeniu apipylė, tarytum krutinę replėms suspaudė. Niekados nesitikėjau, kad žmonės gali taip pramanyti, taip šmeižti, taip begėdiškai vardą dergti, visų akyse niekinti. Įsitikinau tada, kad žmonės, tai visviena, kaip šunįs, kurie jeigu mato kieno laimę, tai stengiasi ją išplėšti, pikčiausiu budu išvogti, lyg Rudis nuo Margio išmestą kaulą.
Sugedo man visų Velykų šventė. Vieton džiaugties, sunkiausias akmuo prislėgė... Ir kažin kodel, kaip tiktai Velykos, tai su manimi kokia nors nelaimė, koks nors priepuolis, kad ir menkas. Ir ligšiolei taip. Gal aš užsihypnotizavau save, ar ką. Kolei buvau jaunesnis, nepasitaikydavo taip, tiktai nuo Velykų pas aną senį kunigą ir paskum Skruzdynuose. Matyti jog įsikalbėjau.
Tuojau pradėjau kaltininko jieškoti. Prispyriau tarnaitę. Ji gynėsi, kryžiavojosi, jog nič-niekam nepasakiusi, nei vienu žodeliu neprasitarusi. Prigrąsiau nuo tarnystės pavaryti, ir tai neprisipažino. Man da labiau pagrąsius pasisakė galų-gale.
Mat ji neiškentėjusi ir pasigyrusi savo geriausiai draugei, Rožei. Gavo nuo jos žodį, kad ji toliau nepaleisianti. Bet ir Rožė nebuvo tokia kieta, ištruko ir iš jos.
Kaip neverkė, kaip neraudojo mano tarnaitė, atstačiau ją ir gana. Sugrįžo, žiuriu, ant rytojaus. Ėmė vėl ašaroti, kojosna pulti, maldauti visai. Priėmiau atgalion. Neišturėjo mano širdis.
Pravaduose Kazytė nebeatėjo ant visky. Nebegiedojo, kaip lakštingalė, šale manęs, nebedžiugino savo žydriomis akelėmis.
Laukiau bažnyčion ateinant.
– Gal nors tarp žmonių pamatysiu, – sakiau.
Neatėjo. Nepamačiau.
Tuoj supratau, kad nelabai kas gero ir su ja atsitiko. Kad ir ją kas kankina-vargina.
– Tėvai užpykę galėjo primušti, pridaužyti.
– Ją primušti, ją pridaužyti!? Dieve, Dievulėli mano!
Gal jie išvežė ją kur-nors į gimines, pažįstamus, kad ir nematytų manęs? Gal laiko uždarę-užrakinę?...
Kiek jai reikės be jokios, menkiausios kaltės iškentėti! Kiek paniekinimų, piktažodžiavimų nuo tėvų išgirsti! Nabagėlė ji, nabagėlė!...
Kad įmanęs, rodosi, bučiau, tai kažin-ką su tais žmonėmis padaręs, uždegęs juos su miesteliu, su sodžiumi ir su visakuo. Tegul iškeptų ugnyje jų liežuviai, tegul jie patįs dumais nueitų!...
– Bet ne čia vien šneka, o tur-but ir visoj jau parapijoj, – maniau sau.
Ištisą savaitę bijojau iš namų nosies iškišti. Bažnyčion ėjau slaptydamasi. Nemalonu buvo net kokį žmogų sutikti.
Bet paskum pradėjau galvoti:
– Kas man, esu nekaltas! Ką man tie nenaudėliai gali pikto padaryti? Kam aš turiu jų bijoti, jų lenkties? Tai tiktai blogiau.
Vienok pamatęs ištolo kokį miestelėną ar miestelėnę, tuojau suku šonan.
– Da pažiurės kaip, ar pasakys ką.
Nebeatėjo Kazytė bažnyčion nei kitą šventadienį.
Visai nupuoliau. Da baisesnis nerimas pradėjo imti.
– Kas bus, kas nebus, eisiu jos pažiurėti! Apginsiu ją! – nusprendžiau.
Neišdrįsau tečiau.
Tiktai naktį nuėjau nors palangėn paklausyti.
Apėjau iš kitos pusės, nuo lauko. Persikoriau per tvorelę. Ant kojų pirštų prisiartinau prie grinčios. Tylu. Visi miega. Nuslinkau pasieniu į seklyčios langą, ties kuriuo jos lova stovi ir kur ji su sesele miega. Užėmiau kvapą. Klausau... Staigu Margis iš kažin kur sulojo. Puolė ant manęs, bet pažinęs liovėsi ir ėmė jau linksmai urgzti, ant krutinės šokinėti. Vos atsikračiau nuo jo. Užpykęs paliko ir nuėjo sau.
Klausiau arti valandos.
– Gal užgirsiu kokį balsą, ar ką? Gal ji suvaitos, ar sudejuos?
Neišgirdau nieko.
Pabarbenau į stiklą. Kartą, kitą, trečią. Galop kumsčia rėmuosna pabeldžiau. Smarkiai-nekantriai.
Girdžiu sučežėjo kas lovoje. Persivertė, atsikėlė.
– Kas čia? – klausia plonas Julytės balselis.
Persigandau. Nuo lango, kaip kulka, atšokau. Pervirtęs per tvorą, kiek tik siekt, drožiau namon. Atsigrįždavau kartkartėmis:
– Gal vejasi senis?!
Namie atsiduriau visas šlapias, kaip linų marka.
Vos trečią šventadienį pamačiau ją. Klupėjo prie pilioriaus, kaip ir kadai. Niekur nesidairė, į nieką nežiurėjo. Vienok jos stovyla tarytum sakyte-sakė.
– Aš jusų nepaisėju. Lokit nors plyškit. Nieko negausit.
Kunigas išėjo mišių laikyti. Užgiedojo „Padnimy na twarz.” Aš užgrojau, smarkiai paleidęs vargonus. Net užė bažnyčia. Žmonės taip-pat tarė vargonams, kiek kas išgalėdamas. Ji atsigrįžo, žvilgterėjo į mane, nusišypsojo meiliai ir užgiedojo, jau į altorių nusikreipusi. Jos skambus, švelnus balselis išsiskyrė iš visų, pakilo augščiau ir tarytum bangavo-siautė ant jų.
Man iškarto akyse prasiblaivo ir širdyje pasidarė lengva-malonu, lyg iš tenai kas urkštus, žiaurus paliko išvytas-išgintas.
– Mano tvirtovės sienos da nesuardytos. Visa audra atgalion parslugo, – džiaugiaus.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.
Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė
2. Kokį vaidmenį „Kuprelyje“ atlieka sapnai?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Sapnai pasakojime pranašauja nelaimę. Po nakties, kai pirmą kartą palydėjo Kazę namo, Olesis sapnuoja žydintį mišką, bet sapnas baigiasi žaibu, kuris trenkia „kryžiumi“ tiesiai į jį. Vėliau Kazė sapne eina per ežerą su nuvytusiu rūtų vainikėliu, ir ją praryja vandens kalnas. Kuprelis Ignui aiškina, kad sapnai simboliški ir įsimintini išsipildo, o Kazė iš jų juokiasi. Taip ir nutinka: meilė baigiasi praradimu, nors Olesis to nenori matyti.
Rašiniui: Meilė
3. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti . Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.
Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.