Kuprelis97-98 psl. · apie 5 min.
XXII dalis53% kūrinio
97 psl.

Mat ji neiškentėjusi ir pasigyrusi savo geriausiai draugei, Rožei. Gavo nuo jos žodį, kad ji toliau nepaleisianti. Bet ir Rožė nebuvo tokia kieta, ištruko ir iš jos.

Kaip neverkė, kaip neraudojo mano tarnaitė, atstačiau ją ir gana. Sugrįžo, žiuriu, ant rytojaus. Ėmė vėl ašaroti, kojosna pulti, maldauti visai. Priėmiau atgalion. Neišturėjo mano širdis.

Pravaduose Kazytė nebeatėjo ant visky. Nebegiedojo, kaip lakštingalė, šale manęs, nebedžiugino savo žydriomis akelėmis.

Laukiau bažnyčion ateinant.

– Gal nors tarp žmonių pamatysiu, – sakiau.

Neatėjo. Nepamačiau.

Tuoj supratau, kad nelabai kas gero ir su ja atsitiko. Kad ir ją kas kankina-vargina.

– Tėvai užpykę galėjo primušti, pridaužyti.

– Ją primušti, ją pridaužyti!? Dieve, Dievulėli mano!

Gal jie išvežė ją kur-nors į gimines, pažįstamus, kad ir nematytų manęs? Gal laiko uždarę-užrakinę?...

Kiek jai reikės be jokios, menkiausios kaltės iškentėti! Kiek paniekinimų, piktažodžiavimų nuo tėvų išgirsti! Nabagėlė ji, nabagėlė!...

Kad įmanęs, rodosi, bučiau, tai kažin-ką su tais žmonėmis padaręs, uždegęs juos su miesteliu, su sodžiumi ir su visakuo. Tegul iškeptų ugnyje jų liežuviai, tegul jie patįs dumais nueitų!...

– Bet ne čia vien šneka, o tur-but ir visoj jau parapijoj, – maniau sau.

Ištisą savaitę bijojau iš namų nosies iškišti. Bažnyčion ėjau slaptydamasi. Nemalonu buvo net kokį žmogų sutikti.

Bet paskum pradėjau galvoti:

– Kas man, esu nekaltas! Ką man tie nenaudėliai gali pikto padaryti? Kam aš turiu jų bijoti, jų lenkties? Tai tiktai blogiau.

Vienok pamatęs ištolo kokį miestelėną ar miestelėnę, tuojau suku šonan.

– Da pažiurės kaip, ar pasakys ką.

Nebeatėjo Kazytė bažnyčion nei kitą šventadienį.

Visai nupuoliau. Da baisesnis nerimas pradėjo imti.

– Kas bus, kas nebus, eisiu jos pažiurėti! Apginsiu ją! – nusprendžiau.

Neišdrįsau tečiau.

98 psl.

Tiktai naktį nuėjau nors palangėn paklausyti.

Apėjau iš kitos pusės, nuo lauko. Persikoriau per tvorelę. Ant kojų pirštų prisiartinau prie grinčios. Tylu. Visi miega. Nuslinkau pasieniu į seklyčios langą, ties kuriuo jos lova stovi ir kur ji su sesele miega. Užėmiau kvapą. Klausau... Staigu Margis iš kažin kur sulojo. Puolė ant manęs, bet pažinęs liovėsi ir ėmė jau linksmai urgzti, ant krutinės šokinėti. Vos atsikračiau nuo jo. Užpykęs paliko ir nuėjo sau.

Klausiau arti valandos.

– Gal užgirsiu kokį balsą, ar ką? Gal ji suvaitos, ar sudejuos?

Neišgirdau nieko.

Pabarbenau į stiklą. Kartą, kitą, trečią. Galop kumsčia rėmuosna pabeldžiau. Smarkiai-nekantriai.

Girdžiu sučežėjo kas lovoje. Persivertė, atsikėlė.

– Kas čia? – klausia plonas Julytės balselis.

Persigandau. Nuo lango, kaip kulka, atšokau. Pervirtęs per tvorą, kiek tik siekt, drožiau namon. Atsigrįždavau kartkartėmis:

– Gal vejasi senis?!

Namie atsiduriau visas šlapias, kaip linų marka.

Vos trečią šventadienį pamačiau ją. Klupėjo prie pilioriaus, kaip ir kadai. Niekur nesidairė, į nieką nežiurėjo. Vienok jos stovyla tarytum sakyte-sakė.

– Aš jusų nepaisėju. Lokit nors plyškit. Nieko negausit.

Kunigas išėjo mišių laikyti. Užgiedojo „Padnimy na twarz.” Aš užgrojau, smarkiai paleidęs vargonus. Net užė bažnyčia. Žmonės taip-pat tarė vargonams, kiek kas išgalėdamas. Ji atsigrįžo, žvilgterėjo į mane, nusišypsojo meiliai ir užgiedojo, jau į altorių nusikreipusi. Jos skambus, švelnus balselis išsiskyrė iš visų, pakilo augščiau ir tarytum bangavo-siautė ant jų.

Man iškarto akyse prasiblaivo ir širdyje pasidarė lengva-malonu, lyg iš tenai kas urkštus, žiaurus paliko išvytas-išgintas.

– Mano tvirtovės sienos da nesuardytos. Visa audra atgalion parslugo, – džiaugiaus.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip kupra lemia Olesio gyvenimą? Pagrįsk bent dviem epizodais.

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Kupra atsirado dėl nelaimingo atsitikimo: vaikystėje Olesis nukrito nuo krosnies, ir nuo to „išaugo“ kupros. Tačiau visi apie jį sprendžia pirmiausia iš jos: jį vadina Kupreliu, o ne vardu. Kazės motina Olesio nenori žentu, nes jis senatvėje „visai kupron paraugs“, ir tėvas jai nusileidžia. Net Kazė prisipažįsta, kad viskas būtų gerai, „kad tiktai neturėtumei tos kupros“. Taigi kupra pati savaime nieko nelemia: Olesį nuo laimės atskiria žmonių požiūris į ją.

Rašiniui: Žmogaus vertėMeilė

2. Kokį vaidmenį „Kuprelyje“ atlieka sapnai?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Sapnai pasakojime pranašauja nelaimę. Po nakties, kai pirmą kartą palydėjo Kazę namo, Olesis sapnuoja žydintį mišką, bet sapnas baigiasi žaibu, kuris trenkia „kryžiumi“ tiesiai į jį. Vėliau Kazė sapne eina per ežerą su nuvytusiu rūtų vainikėliu, ir ją praryja vandens kalnas. Kuprelis Ignui aiškina, kad sapnai simboliški ir įsimintini išsipildo, o Kazė iš jų juokiasi. Taip ir nutinka: meilė baigiasi praradimu, nors Olesis to nenori matyti.

Rašiniui: Meilė

3. Kaip Olesis tampa lietuviu ir kodėl tai susiję su meile Kazei?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Augdamas pas Šenfeldą Olesis manėsi esąs vokietukas, o senas klebonas jį vadino lenku. Kazė jį gėdija, kad jis „jokio supratimo apie savo tėvynę neturi“, ir pasiūlo lietuviškai užgiedoti . Klebonas jam duoda skaityti „Aušrą“ ir moko. Pats Kuprelis vėliau sako, kad lietuvių kalbą labiausiai pamilo susipažinęs su Kaze, bet ne dėl to, kad ją pamilo, o todėl, kad niekas anksčiau nebuvo kalbėjęs jo sielai; „Aušra“ jį išmokė savo kalbą mylėti ir branginti. Taigi tautinė savimonė jame gimsta kartu su meile.

Rašiniui: TėvynėMeilėKilmė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.