Hamletas. (Vienas.) Žmogau! Kodėl tu nesutirpsti, ar nepavirsti į dulkes? Kam taip tvirtai sutvertas tavo kūnas? Dieve, mano Dieve! kaip menki mūsų darbai ant šio svieto. O gyvastis? Tai ne rojus, bet visų apleistas sodas. Tikką šešios nedėlios perėjo, kaip jo nėra– jo, viešpačio, didvyrio, dievaičio prieš tą valdoną menką, prieš mano motinos vyrą–jo, kuris taip labai mylėjo jąją. Dėl Dievo šventojo! Ar galima užmiršti? Ji taip atsidavusi jam. . . Viens tik mėnesis! Ar tai galimas daiktas? O moters! menkumas –jūsų ypatybė. Kaip! Mėnesis. . . Dar ji nesunešiojo čeverykų, kuriais apsiavusi ėjo paskui vyro grabą, kaipo nelaiminga našlė, ašaras liedama ir štai ji, ji. . . O Dieve! gyvuolys, kurs nei proto, nei jausmo neturi, labiaus gailėtųs!. . Ji dėdės pati, kuris taip panašus į tėvą, didįjį Hamletą karalių, kaip aš į Herkulesą. Tiktai mėnesis... Dar ašarų lašai neišdžiuvo ant jos veido, jau ji kito pati! Prakeiktas pasiskubinimas! Tokio ištekėjimo Viešpats tik negalėjo palaiminti. Sulauksim bėdų, nelaimių. . . Plyšk, širdie! liežuvis turi nutilt. . . Horacijus, Bernardas, Marcelis įeina.
Horacijus. Sveikiname, karalaitį!
Hamletas. Sveiki, vyrai! Bet kas čia? Horacijus!
Horacijus. Aš pats, jūsų tarnas. karalaiti!
Hamletas. Kam čia karalaitis? Draugais esava. O ką gero pasakysita. Horacijau, Marceli!
Marcelis. Karalaiti. . .
Hamletas. Smagu su jumis pasimatyt, vyrai! iš širdies tai jums sakau; bet kamgi jųs metėt mokslą, universitete?
Horacijus. Iš tingėjimo, karalaiti!
Hamletas. Neteisybė! to ir priešas apie tavę nepasakys; aš žinau, tu netinginys, Horacijau! Ne! Kas kita jus čia atvarė. O gal jųs čia gerti norite išmokt? Tai męs išmokysim ir gana greitai.
Horacijus. Karalaiti, aš norėjau atlikti tą, kas prider; atvažiavau į jūsų tėvo šermenis.
Hamletas. Tu juokies iš manęs draugai! Sakyk skubinausi į motinos vestuves.
Horacijus. Teisybė, karalaiti, ilgai laukti nereikėjo!
Hamletas. O ką? Daug valgių liko nuo šermenų, tai juos reikėjo suvalgyti per vestuves. . . Atsidurti pragare, pas pikčiausią priešą vis geriau, kaip būti tokioj iškilmėj. Draugai! man rodos aš vis dar tėvą matau.
Horacijus. Kur, karalaiti?
Hamletas. Mano dvasios akyse, Horacijau!
Horacijus. Aš mačiau jį, pažinau. Didis buvo karalius!
Hamletas. Tai žmogus buvo. Tokio žmogaus daugiau nerasiu šiam pasaulyj.
Horacijus. Man rodos, aš jį šią nakt mačiau.
Hamletas. Matei? Ką matei?
Horacijus. Karalių, jųsų tevą mačiau, karalaiti!
Hamletas. Mano tėvą matei?...
Horacijus. Susilaikyk, karalaiti! aš apsakysiu stebūklą. Štai juodu buvo liudidinkais.
Hamletas. O apsakyk, apsakyk dėl Dievo malonės!
Horacijus. Bernardas ir Marcelis pagrečiui, per dvi naktis ant sargybos stovėdami, išnaktose, toje-pat valandoje matė: kasžin kas į jusų gimdytoją panašus, visas ginkluotas nuo galvos iki kojų, tyliai ir iškilmingai, ne toliaus, kaip per durtuvo ilgį, praėjo pro juodu. Juodu persigandę, šaltu prakaitu išpilti ir drebėdami, kaip nuo drugio, negalėjo žodžio ištart. Apie atsitikimą juodu pasakė man. Trečią nakt aš nuėjau su jiemdviem ant sargybos. Paskirtoje valandoje tame-pat, kaip ir pirma, pavidale pasirodė dvasia. Aš pažinau ją; tai buvo jūsų gimdytojas, sakytum gyvas karalius.
Hamletas. Kur tai atsitiko?
Horacius. Įkalnyj, kur męs stovim ant sargybos.
Hamletas. Jisai su jumis šnekėjo?
Horacijus. Ne, karalaiti, nei žodžio neištarė. Aš į jį prakalbėjau, ir jis lyg norėjo ką-tai sakyt, bet tuojaus ėmė aušti aušra ir dvasia išnyko nuliūdusi.
Hamletas. Stebėtinas daiktas!
Horacijus. Tikėkit, karalaiti, kad tai nepramanyta. Apie atsitikimą męs nutarėme jums pranešti.
Hamletas. Ačiu draugai! Mane nerimastis ima... Šiandien jųs būsite ant sargybos?
Visi. Būsime. karalaiti!
Hamletas. Jisai buvo ginkluotas?
Visi. Ginkluot,s, karalaiti!
Hamletaš Visas?
Visi. Nuo galvos iki kojų.
Hamletas. Ar jūs matėt numirelio veidą?
Horacijus. Šalmo antveidis nebuvo užleistas; mės jį matėme.
Hamletas. Jisai buvo rūstus?
Horacijus. Daugiau nuliūdęs, kaip supykęs.
Hamletas O ar išbalęs?
Horacijus. Visai perbalęs.
Hamletas. Į jus žiūrėjo?
Horacijus. Labai žiūrėjo.
Hamletas. Kadėl aš nebuvau su jumis!
Horacijus. Būtumėt stebėjęsi, karalaiti,
Hamletas Žinia! Ar ilgai jisai su jumis buvo?
Horacijus. Kasžin, ar būtum suskaitęs iki šimto, skaitant palengva,
Marcelis ir Bernardas. Ilgiau.
Horacijus. Bentgi tą nakt, kaip aš buvau, neilgiau.
Hamletas. Šiąnakt su jumis aš stosiu ant sargybos. Gal jis ateis.
Horacijus. Tikrai, karalaiti, ateis.
Hamletas. Jei aš pamatysiu savo tėvo paveikslą, aš kalbinsiu jį, nors pragaras savo nasrais draustų tai man. Ik šiam laikui niekam nesakėte apie dvasios pasirodymą, ir toliaus tylėkit. Kas šiąnakt neatsitiktų, jųs matyte matykit viską savo akimis, bet liežuviui nieko neįtikėkit. Už tatai aš jums būsiu dėkingas. Likkite sveiki! Tenai ant vietos męs vėl pasimatysime – tarp dvylikos ir išnaktų. Lik pasimatymui!
Visi. Sudiev, karalaiti!
Hamletas. Sudiev draugai! (Jie nueina). Mano tėvo šešėlis – ginkluotas! Nelaimę jis praneša; išsiaškins piktadarystė. Kad tik greičiau ateitų naktis! Iki tam laikui ilsėkis, mano širdele! Pikti darbai visuomet išeis aikštėn, nors tu juos į žemę užkastum. (Nueina).
Trečiasis apsireiškimas.
Kambarys Polonijaus namuose. Laertas ir Ofelija įeina.
Laertas. Jau viskas laive. Sudiev, sesūte! pučia žiemys; ilgai keliauti neatsieis. Ziūrėk, netingėk rašyti,
Ofelija. Rašysiu.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Laertas ir Fortinbrasas padeda suprasti Hamleto delsimą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Visi trys jaunuoliai neteko tėvų. Fortinbrasas iš pradžių nori atkeršyti už tėvą, o vėliau veda dvidešimt tūkstančių kareivių į Lenkiją dėl mažo žemės sklypelio; pamatęs jo kariuomenę, Hamletas gėdijasi, kad pats nieko nedaro, ir sako, kad atsargume tik viena dalis išminties, o „tris dalis baimės“. Laertas, sužinojęs apie tėvo mirtį, tuoj pat su minia įsiveržia į pilį: kerštas jam yra „švenčiausia vaikų priedermė“, ir jis pasiruošęs žudyti net bažnyčioje. Šalia jų matyti, kad Hamletas daug mąsto ir abejoja, todėl delsia. Bet Laerto skubotumas nėra pavyzdys: jis tampa karaliaus įrankiu ir žūsta nuo savo paties užnuodyto kardo.
Rašiniui: KerštasDora
2. Kas pražudo Ofeliją?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Ofelija visada klauso kitų. Brolis ir tėvas liepia jai nepasitikėti Hamleto meile, Polonijus uždraudžia su juo kalbėtis, ir ji paklūsta. Vėliau tėvas ją panaudoja kaip jauką: ji turi kalbėtis su Hamletu, o tėvas ir karalius slapta klausosi. Hamletas ją atstumia ir liepia eiti į vienuolyną, o netrukus nužudo jos tėvą. Netekusi ir mylimojo, ir tėvo, Ofelija išprotėja ir nuskęsta upėje. Ją pražudo ne vienas žmogus, o dvaras, kuriame visi ją naudoja savo tikslams, ir kerštas, į kurį ji pati nesikišo.
Rašiniui: MeilėKaltė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.