Hamletas. Tu juokies iš manęs draugai! Sakyk skubinausi į motinos vestuves.
Horacijus. Teisybė, karalaiti, ilgai laukti nereikėjo!
Hamletas. O ką? Daug valgių liko nuo šermenų, tai juos reikėjo suvalgyti per vestuves. . . Atsidurti pragare, pas pikčiausią priešą vis geriau, kaip būti tokioj iškilmėj. Draugai! man rodos aš vis dar tėvą matau.
Horacijus. Kur, karalaiti?
Hamletas. Mano dvasios akyse, Horacijau!
Horacijus. Aš mačiau jį, pažinau. Didis buvo karalius!
Hamletas. Tai žmogus buvo. Tokio žmogaus daugiau nerasiu šiam pasaulyj.
Horacijus. Man rodos, aš jį šią nakt mačiau.
Hamletas. Matei? Ką matei?
Horacijus. Karalių, jųsų tevą mačiau, karalaiti!
Hamletas. Mano tėvą matei?...
Horacijus. Susilaikyk, karalaiti! aš apsakysiu stebūklą. Štai juodu buvo liudidinkais.
Hamletas. O apsakyk, apsakyk dėl Dievo malonės!
Horacijus. Bernardas ir Marcelis pagrečiui, per dvi naktis ant sargybos stovėdami, išnaktose, toje-pat valandoje matė: kasžin kas į jusų gimdytoją panašus, visas ginkluotas nuo galvos iki kojų, tyliai ir iškilmingai, ne toliaus, kaip per durtuvo ilgį, praėjo pro juodu. Juodu persigandę, šaltu prakaitu išpilti ir drebėdami, kaip nuo drugio, negalėjo žodžio ištart. Apie atsitikimą juodu pasakė man. Trečią nakt aš nuėjau su jiemdviem ant sargybos. Paskirtoje valandoje tame-pat, kaip ir pirma, pavidale pasirodė dvasia. Aš pažinau ją; tai buvo jūsų gimdytojas, sakytum gyvas karalius.
Hamletas. Kur tai atsitiko?
Horacius. Įkalnyj, kur męs stovim ant sargybos.
Hamletas. Jisai su jumis šnekėjo?
Horacijus. Ne, karalaiti, nei žodžio neištarė. Aš į jį prakalbėjau, ir jis lyg norėjo ką-tai sakyt, bet tuojaus ėmė aušti aušra ir dvasia išnyko nuliūdusi.
Hamletas. Stebėtinas daiktas!
Horacijus. Tikėkit, karalaiti, kad tai nepramanyta. Apie atsitikimą męs nutarėme jums pranešti.
Hamletas. Ačiu draugai! Mane nerimastis ima... Šiandien jųs būsite ant sargybos?
Visi. Būsime. karalaiti!
Hamletas. Jisai buvo ginkluotas?
Visi. Ginkluot,s, karalaiti!
Hamletaš Visas?
Visi. Nuo galvos iki kojų.
Hamletas. Ar jūs matėt numirelio veidą?
Horacijus. Šalmo antveidis nebuvo užleistas; mės jį matėme.
Hamletas. Jisai buvo rūstus?
Horacijus. Daugiau nuliūdęs, kaip supykęs.
Hamletas O ar išbalęs?
Horacijus. Visai perbalęs.
Hamletas. Į jus žiūrėjo?
Horacijus. Labai žiūrėjo.
Hamletas. Kadėl aš nebuvau su jumis!
Horacijus. Būtumėt stebėjęsi, karalaiti,
Hamletas Žinia! Ar ilgai jisai su jumis buvo?
Horacijus. Kasžin, ar būtum suskaitęs iki šimto, skaitant palengva,
Marcelis ir Bernardas. Ilgiau.
Horacijus. Bentgi tą nakt, kaip aš buvau, neilgiau.
Hamletas. Šiąnakt su jumis aš stosiu ant sargybos. Gal jis ateis.
Horacijus. Tikrai, karalaiti, ateis.
Hamletas. Jei aš pamatysiu savo tėvo paveikslą, aš kalbinsiu jį, nors pragaras savo nasrais draustų tai man. Ik šiam laikui niekam nesakėte apie dvasios pasirodymą, ir toliaus tylėkit. Kas šiąnakt neatsitiktų, jųs matyte matykit viską savo akimis, bet liežuviui nieko neįtikėkit. Už tatai aš jums būsiu dėkingas. Likkite sveiki! Tenai ant vietos męs vėl pasimatysime – tarp dvylikos ir išnaktų. Lik pasimatymui!
Visi. Sudiev, karalaiti!
Hamletas. Sudiev draugai! (Jie nueina). Mano tėvo šešėlis – ginkluotas! Nelaimę jis praneša; išsiaškins piktadarystė. Kad tik greičiau ateitų naktis! Iki tam laikui ilsėkis, mano širdele! Pikti darbai visuomet išeis aikštėn, nors tu juos į žemę užkastum. (Nueina).
Trečiasis apsireiškimas.
Kambarys Polonijaus namuose. Laertas ir Ofelija įeina.
Laertas. Jau viskas laive. Sudiev, sesūte! pučia žiemys; ilgai keliauti neatsieis. Ziūrėk, netingėk rašyti,
Ofelija. Rašysiu.
Laertas. O Hamletą ir jo meilę išmesk iš galvos. Tai tikra svajonė, kudikio džiaugsmai, pavasario žiedelis, kuris peržydėjo ir nėra jo. Tikėk man.
Ofelija. Teisybė?
Laertas. Aš tau sakau. Gal Hamletas ir iš širdies tave myli, bet jis negali daryti viską taip, kaip nor, o daugelį turi aukot tėvynei. Tu negali būti karalaičio žmona. Tik apsvarstyk, kas tau iš jo meilės, iš tos pavojingos svajonės. Jei savo prisirišimą parodysi karalaičiui, tai kas gali užtikrint, kad jis nepražudys tavęs? Žmonės kvaili, svietas piktas. Jei apkalbėjimas turėtų priežastį, tai pikti liežuviai prapuldys tave. Žinok, baimė – geriausias apsiginimas nuo karštos meilės ir piktų liežuvių.
Ofelija. Patarimas geras, teisybė, bet broliuk, ar tu nerodinėji gerus kelius kitiems, pats jais neidamas?
Laertas. Ne! Anaiptol. Štai tėvas ateina. (Palonijus įeina). Tėte! mės jau atsisveikinome, o netikėtai vėl susieiname.
Polonijus. Ko gaišuoji? Vėjas pučia– keliauk! Aš dar kartą persergėsiu tave; tik neužmiršk mano žodžių, Laerte! Ne viską sakyk, ką žinai; pirmiaus apsvarstyk, o paskui daryk; meilus būk su visais, bet greitai nesibičiuliuok, o susibičiuliavęs būk ištikimas; nesipykk, o jei susipyksi, neatsileisk; visko klausyk, bet ne viską pasakok, ką girdėsi; stengkis patirt, ką mano kiti, bet turėk ir savo nuomonę; nebūk šykštus, bet ir nemėtyk pinigų; aprėdalas dabina žmogų, todėl rėdykis gerai, bet puikybės taipogi saugokis; nesiskolyk pats pinigų ir neduok kitiems: skolos ardo bičiulystę; tikėk į save ir kiti tau tikės. Tai ką aš norėjau tau pasakyt. Užteks. Dieve padėk, sunau!
Laertas. Sudieu, tėte!
Polonijus. Tavęs laukia: negaišuok, keliauk.
Laertas. Sudieu, Ofelija! Atmink mano žodžius.
Ofelija. Aš užsirakinsiu juos savo širdyje; raktą atiduodu tau, Laerte!
Laertas. Likkitės sveiki! (Išeina).
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Laertas ir Fortinbrasas padeda suprasti Hamleto delsimą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Visi trys jaunuoliai neteko tėvų. Fortinbrasas iš pradžių nori atkeršyti už tėvą, o vėliau veda dvidešimt tūkstančių kareivių į Lenkiją dėl mažo žemės sklypelio; pamatęs jo kariuomenę, Hamletas gėdijasi, kad pats nieko nedaro, ir sako, kad atsargume tik viena dalis išminties, o „tris dalis baimės“. Laertas, sužinojęs apie tėvo mirtį, tuoj pat su minia įsiveržia į pilį: kerštas jam yra „švenčiausia vaikų priedermė“, ir jis pasiruošęs žudyti net bažnyčioje. Šalia jų matyti, kad Hamletas daug mąsto ir abejoja, todėl delsia. Bet Laerto skubotumas nėra pavyzdys: jis tampa karaliaus įrankiu ir žūsta nuo savo paties užnuodyto kardo.
Rašiniui: KerštasDora
2. Kas pražudo Ofeliją?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Ofelija visada klauso kitų. Brolis ir tėvas liepia jai nepasitikėti Hamleto meile, Polonijus uždraudžia su juo kalbėtis, ir ji paklūsta. Vėliau tėvas ją panaudoja kaip jauką: ji turi kalbėtis su Hamletu, o tėvas ir karalius slapta klausosi. Hamletas ją atstumia ir liepia eiti į vienuolyną, o netrukus nužudo jos tėvą. Netekusi ir mylimojo, ir tėvo, Ofelija išprotėja ir nuskęsta upėje. Ją pražudo ne vienas žmogus, o dvaras, kuriame visi ją naudoja savo tikslams, ir kerštas, į kurį ji pati nesikišo.
Rašiniui: MeilėKaltė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.