Hamletas11-13 psl. · apie 5 min.
Pirmasis veiksmas16% kūrinio
11 psl.

Laertas. O Hamletą ir jo meilę išmesk iš galvos. Tai tikra svajonė, kudikio džiaugsmai, pavasario žiedelis, kuris peržydėjo ir nėra jo. Tikėk man.

Ofelija. Teisybė?

Laertas. Aš tau sakau. Gal Hamletas ir iš širdies tave myli, bet jis negali daryti viską taip, kaip nor, o daugelį turi aukot tėvynei. Tu negali būti karalaičio žmona. Tik apsvarstyk, kas tau iš jo meilės, iš tos pavojingos svajonės. Jei savo prisirišimą parodysi karalaičiui, tai kas gali užtikrint, kad jis nepražudys tavęs? Žmonės kvaili, svietas piktas. Jei apkalbėjimas turėtų priežastį, tai pikti liežuviai prapuldys tave. Žinok, baimė – geriausias apsiginimas nuo karštos meilės ir piktų liežuvių.

Ofelija. Patarimas geras, teisybė, bet broliuk, ar tu nerodinėji gerus kelius kitiems, pats jais neidamas?

Laertas. Ne! Anaiptol. Štai tėvas ateina. (Palonijus įeina). Tėte! mės jau atsisveikinome, o netikėtai vėl susieiname.

Polonijus. Ko gaišuoji? Vėjas pučia– keliauk! Aš dar kartą persergėsiu tave; tik neužmiršk mano žodžių, Laerte! Ne viską sakyk, ką žinai; pirmiaus apsvarstyk, o paskui daryk; meilus būk su visais, bet greitai nesibičiuliuok, o susibičiuliavęs būk ištikimas; nesipykk, o jei susipyksi, neatsileisk; visko klausyk, bet ne viską pasakok, ką girdėsi; stengkis patirt, ką mano kiti, bet turėk ir savo nuomonę; nebūk šykštus, bet ir nemėtyk pinigų; aprėdalas dabina žmogų, todėl rėdykis gerai, bet puikybės taipogi saugokis; nesiskolyk pats pinigų ir neduok kitiems: skolos ardo bičiulystę; tikėk į save ir kiti tau tikės. Tai ką aš norėjau tau pasakyt. Užteks. Dieve padėk, sunau!

Laertas. Sudieu, tėte!

Polonijus. Tavęs laukia: negaišuok, keliauk.

Laertas. Sudieu, Ofelija! Atmink mano žodžius.

Ofelija. Aš užsirakinsiu juos savo širdyje; raktą atiduodu tau, Laerte!

Laertas. Likkitės sveiki! (Išeina).

12 psl.

Polonijus. Ką jis tau sakė, Ofelija? Kas tai yra?

Ofelija. Apie karalaitį Hamletą kalbėjo.

Polonijus. Beje! Aš girdėjau, būk Hamletas tankiai su tavim susieina ir būk tu taipogi stengies su juo matyties. Klausyk, jei tas teisybė, tai aš, kaipo tėvas ir doras žmogus, pasakysiu tau... Iškur tos kalbos, sakyk tu man?

Ofelija. Nežinau, tėte! Karalaitis sakė man, kad jis... kad jis mane gerbia.

Polonijus. Jau tas man gerbimas... O tu, kaip maža mergaitė, tiki į tuos niekus?

Ofelija. Ką man daryti, pati nežinau.

Polonijus. Aš tau pasakysiu – kvaila esi, jei tu įtiki į tuščius žodžius. Gerbimas! Gal būt, tu sumažini? Ar jisai nepasakė, kad jis myli tave, be tavęs negali būt?

Ofelija. Jisai apie meilę man kalbėjo ir taip buvo lipšnus, pagarbos pilnas ir nedrąsus...

Polonijus. Tai ko dar čia reik? Beje! Kaipgi tu sakai? Eik šen tu, paikše!

Ofelija. Jis prisiekė, kad myli mane.

Polonijus. Aha! Vikriai tu, karalaiti, gaudai paukščiukes! Tegu jis ir tikrai mylėtų, net degtų iš meilės, kas tau iš to, dukrele? Daugiaus tu su juo nekalbėk, įpač apie meilę. Karalaitis – jaunas ir jam, kaipo karalaičiui, atleidžiama, o tau, Ofelija, jokiu būdu! Aš tau aiškiai sakau: niekam netikėk! Žinok, tie jauni vyrukai – apgavikai, apsimes taip, kad tik stebėkis... o iš tikrosios... Tu nesupranti; užtat aš tau dar sykį sakau, kad tu nei pati nekalbėtum, nei karalaičio šnekos apie tuos dalykus neklausytum. Girdi? Taigi žinok.

Ofelija. Tėtės persergėjimo aš kol gyva neužmiršiu.

Ketvirtasis apsireiškimas.

Dekoracijos pirmojo apsireiškimo. Hamletas, Horacijus, Marcelis.

Hamletas. Smarkiai šąla ir vėjas plikina.

Horacijus. Teisybė, šalta ir vėjas skaudus.

Hamletas. Kelinta eina?

Horacijus. Tuojaus pusiaunaktis.

Marcelis. Dvylika jau išmušė.

13 psl.

Horacijus. Tai jau artinasi laikas pasirodyti numirėliui (Girdėt trimytų balsai). Kas čia?

Hamletas. Kas? Didžiojo valdono puota. Kaip tik jis pakelia augštyn vyno stiklą, trimytų balsai tuojaus apskelbia pasauliui viešpačio karaliaus didvyriškąjį darbą.

Horacijus. Toks paprotys.

Hamletas. Teisybė; bet kam užlaikyt tokį kvailą paprotį? Už jį mus išjuokia kitos tautos, vadina girtuokliais. Kam duot darkyti save ir nepasistengti išnaikint mažą krislelį, kuris gadina mums vardą.

Horacijus. Žiūrėkit, karalaiti! Štai jis ateina. (Dvasia įena).

Hamletas. Visi Šventieji, apsaugokit mus! Gera tu dvasia ar prakeiktas numirėlis? Laimę ar prapultį mums neši, dangaus džiaugsmus ar pragaro baisybes? Tu mums pasirodai didvyrio pavidale – aš turiu kalbėt į tave. Prašnekk, Hamlete, mano karaliau, mano tėvai! Neduok pražūti man. Sakyk, ko tavo kaulai atsikėlė iš kapų! Ko lavonu būdamas, ginkluotas, vaikščioji čionai mėnesienoj? Ko gązdini mus silpnus ir kankini tokiomis mintimis, kad protas gali sumišti? Ko tu čionai? Sakyk!

Horacijus. Karalaiti! Jis moja jus, šaukiasi; tartum, vienam slapčia ką-tai nori sakyt.

Marcelis. Ve, kaip jis jus vadina, bet dėl Dievo šventojo, karalaiti, neikit!

Horacijus. Neikit, karalaiti!

Hamletas. Jis čionai nešnekės; aš einu paskui jį.

Horacijus. Ne, karalaiti! Neikit.

Hamletas. Ko bijoties? Mano gyvastis niekam neverta, o sielai... Ką jis gali daryt nemirštamai sielai? Žiūrėkita, jisai šaukiasi. Einu.

Horacijus. O jei jis nusives jus ant jurės dugno ar ant uolos, kuri antai stovi ant marių kranto, pasvirusi į vandenį ir ten apsireikš baisiame savo pavidale ir protas jūsų sumiš? Baisu nuo tos augštumos žiūrėt į kriokiančias vilnis.

Hamletas. Jis vėl moja. Eik! Aš seku paskui, einu.

Marcelis. Jus neisit, karalaiti!

Hamletas. Traukkis salin!

Horacijus. Atsiminkit, ką darot!

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Hamletas nepasitiki vien Dvasios žodžiais?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: PažinimasTikėjimas

2. Kaip Laertas ir Fortinbrasas padeda suprasti Hamleto delsimą?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Visi trys jaunuoliai neteko tėvų. Fortinbrasas iš pradžių nori atkeršyti už tėvą, o vėliau veda dvidešimt tūkstančių kareivių į Lenkiją dėl mažo žemės sklypelio; pamatęs jo kariuomenę, Hamletas gėdijasi, kad pats nieko nedaro, ir sako, kad atsargume tik viena dalis išminties, o „tris dalis baimės“. Laertas, sužinojęs apie tėvo mirtį, tuoj pat su minia įsiveržia į pilį: kerštas jam yra „švenčiausia vaikų priedermė“, ir jis pasiruošęs žudyti net bažnyčioje. Šalia jų matyti, kad Hamletas daug mąsto ir abejoja, todėl delsia. Bet Laerto skubotumas nėra pavyzdys: jis tampa karaliaus įrankiu ir žūsta nuo savo paties užnuodyto kardo.

Rašiniui: KerštasDora

3. Kas pražudo Ofeliją?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Ofelija visada klauso kitų. Brolis ir tėvas liepia jai nepasitikėti Hamleto meile, Polonijus uždraudžia su juo kalbėtis, ir ji paklūsta. Vėliau tėvas ją panaudoja kaip jauką: ji turi kalbėtis su Hamletu, o tėvas ir karalius slapta klausosi. Hamletas ją atstumia ir liepia eiti į vienuolyną, o netrukus nužudo jos tėvą. Netekusi ir mylimojo, ir tėvo, Ofelija išprotėja ir nuskęsta upėje. Ją pražudo ne vienas žmogus, o dvaras, kuriame visi ją naudoja savo tikslams, ir kerštas, į kurį ji pati nesikišo.

Rašiniui: MeilėKaltė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.