Hamletas12-14 psl. · apie 5 min.
Pirmasis veiksmas17% kūrinio
12 psl.

Polonijus. Ką jis tau sakė, Ofelija? Kas tai yra?

Ofelija. Apie karalaitį Hamletą kalbėjo.

Polonijus. Beje! Aš girdėjau, būk Hamletas tankiai su tavim susieina ir būk tu taipogi stengies su juo matyties. Klausyk, jei tas teisybė, tai aš, kaipo tėvas ir doras žmogus, pasakysiu tau... Iškur tos kalbos, sakyk tu man?

Ofelija. Nežinau, tėte! Karalaitis sakė man, kad jis... kad jis mane gerbia.

Polonijus. Jau tas man gerbimas... O tu, kaip maža mergaitė, tiki į tuos niekus?

Ofelija. Ką man daryti, pati nežinau.

Polonijus. Aš tau pasakysiu – kvaila esi, jei tu įtiki į tuščius žodžius. Gerbimas! Gal būt, tu sumažini? Ar jisai nepasakė, kad jis myli tave, be tavęs negali būt?

Ofelija. Jisai apie meilę man kalbėjo ir taip buvo lipšnus, pagarbos pilnas ir nedrąsus...

Polonijus. Tai ko dar čia reik? Beje! Kaipgi tu sakai? Eik šen tu, paikše!

Ofelija. Jis prisiekė, kad myli mane.

Polonijus. Aha! Vikriai tu, karalaiti, gaudai paukščiukes! Tegu jis ir tikrai mylėtų, net degtų iš meilės, kas tau iš to, dukrele? Daugiaus tu su juo nekalbėk, įpač apie meilę. Karalaitis – jaunas ir jam, kaipo karalaičiui, atleidžiama, o tau, Ofelija, jokiu būdu! Aš tau aiškiai sakau: niekam netikėk! Žinok, tie jauni vyrukai – apgavikai, apsimes taip, kad tik stebėkis... o iš tikrosios... Tu nesupranti; užtat aš tau dar sykį sakau, kad tu nei pati nekalbėtum, nei karalaičio šnekos apie tuos dalykus neklausytum. Girdi? Taigi žinok.

Ofelija. Tėtės persergėjimo aš kol gyva neužmiršiu.

Ketvirtasis apsireiškimas.

Dekoracijos pirmojo apsireiškimo. Hamletas, Horacijus, Marcelis.

Hamletas. Smarkiai šąla ir vėjas plikina.

Horacijus. Teisybė, šalta ir vėjas skaudus.

Hamletas. Kelinta eina?

Horacijus. Tuojaus pusiaunaktis.

Marcelis. Dvylika jau išmušė.

13 psl.

Horacijus. Tai jau artinasi laikas pasirodyti numirėliui (Girdėt trimytų balsai). Kas čia?

Hamletas. Kas? Didžiojo valdono puota. Kaip tik jis pakelia augštyn vyno stiklą, trimytų balsai tuojaus apskelbia pasauliui viešpačio karaliaus didvyriškąjį darbą.

Horacijus. Toks paprotys.

Hamletas. Teisybė; bet kam užlaikyt tokį kvailą paprotį? Už jį mus išjuokia kitos tautos, vadina girtuokliais. Kam duot darkyti save ir nepasistengti išnaikint mažą krislelį, kuris gadina mums vardą.

Horacijus. Žiūrėkit, karalaiti! Štai jis ateina. (Dvasia įena).

Hamletas. Visi Šventieji, apsaugokit mus! Gera tu dvasia ar prakeiktas numirėlis? Laimę ar prapultį mums neši, dangaus džiaugsmus ar pragaro baisybes? Tu mums pasirodai didvyrio pavidale – aš turiu kalbėt į tave. Prašnekk, Hamlete, mano karaliau, mano tėvai! Neduok pražūti man. Sakyk, ko tavo kaulai atsikėlė iš kapų! Ko lavonu būdamas, ginkluotas, vaikščioji čionai mėnesienoj? Ko gązdini mus silpnus ir kankini tokiomis mintimis, kad protas gali sumišti? Ko tu čionai? Sakyk!

Horacijus. Karalaiti! Jis moja jus, šaukiasi; tartum, vienam slapčia ką-tai nori sakyt.

Marcelis. Ve, kaip jis jus vadina, bet dėl Dievo šventojo, karalaiti, neikit!

Horacijus. Neikit, karalaiti!

Hamletas. Jis čionai nešnekės; aš einu paskui jį.

Horacijus. Ne, karalaiti! Neikit.

Hamletas. Ko bijoties? Mano gyvastis niekam neverta, o sielai... Ką jis gali daryt nemirštamai sielai? Žiūrėkita, jisai šaukiasi. Einu.

Horacijus. O jei jis nusives jus ant jurės dugno ar ant uolos, kuri antai stovi ant marių kranto, pasvirusi į vandenį ir ten apsireikš baisiame savo pavidale ir protas jūsų sumiš? Baisu nuo tos augštumos žiūrėt į kriokiančias vilnis.

Hamletas. Jis vėl moja. Eik! Aš seku paskui, einu.

Marcelis. Jus neisit, karalaiti!

Hamletas. Traukkis salin!

Horacijus. Atsiminkit, ką darot!

14 psl.

Hamletas. Likimas mane šaukia. Kiekviename sąnaryje aš jaučiu liūto pajiegas. Jis vėl šaukiasi. Šalin! Šalin nuo manęs! Prisiekiu Dievui, kad kris kiekvienas, kas užstos man kelią. Eik! Aš einu paskui! Einu... (Eina paskui šešėlį).

Horacijus. Jis sumišo, iš proto išėjo.

Marcelis. Eiva paskui jį! Mudu privalova eiti.

Horacijus. Eiva! Bet kas bus toliau?

Marcelis. O kas? Nelaimės tėvynėje.

Horacijus. Saugok, Dieve!

Mercelis. Skubinkivos! (Abu išeina).

Penktasis apsireiškimas.

Kita pusė įkalnio. Dvasia, Hamletas (eina paskui).

Hamletas. Kur vedies? Sakyk! Toliaus aš neisiu.

Dvasia. Klausyk!

Hemletas. Kalbėk!

Dvasia. Jau tuojaus išmuš valanda, kada man reikia grįžt į tas vietas, kurių viens vardas nugązdina nusidėjusį.

Hamletas. O Jezau! Tėte!

Dvasia. Nesigailėk manęs! Klausyk, ką sakysiu! Klausyk!

Hamletas. Klausyti–mano priedermė.

Dvasia. Ir atkeršyti už mane taipogi tavo priedermė.

Hamletas. Ką girdžiu?

Dvašia. Tavo tėvo balsą, nuteisto klaidžioti naktimis ir kankinties, kol nuodėmės nesudegs pragaro liepsnoje. O kad aš galėčiau apsakyti! Nuo vieno žodžio sukrekėtų kraujas tavo gįslose, akįs iškristų su ašaromis, kiekvienas plaukas ant galvos atsistotų. Bet amžinas tylėjimas uždaro man lupas. . . Klausyk, klausyk, klausyk! Ar mylėjai tu mane?

Hamletas. Dievulėliau mano!

Dvasia. Atkeršyk už mano mirtį - nužudymą!

Hamletas. Kaip? Nužudymas? . . .

Dvasia. Taip! Nežmoniškas, žvėriškas nužudymas, piktadarystė negirdėta,

Hamletas. Sakyk! Aš ūmai, kaip mintis, nuvyksiu atkeršyti.

Dvasia. Nors tu, kaip kelmas, supuvęs būtum, turi atkeršyti. Klausyk, sūnau! Paleido kalbas, būk man bemiegant įgylė angis. Tu žinok, kad kirmėlė, nužudžiusi mane. nešioja mano karūną. . .

Hamletas. Dėdė! Mano širdis tai prijautė. . .

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Hamletas nepasitiki vien Dvasios žodžiais?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: PažinimasTikėjimas

2. Kaip Laertas ir Fortinbrasas padeda suprasti Hamleto delsimą?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Visi trys jaunuoliai neteko tėvų. Fortinbrasas iš pradžių nori atkeršyti už tėvą, o vėliau veda dvidešimt tūkstančių kareivių į Lenkiją dėl mažo žemės sklypelio; pamatęs jo kariuomenę, Hamletas gėdijasi, kad pats nieko nedaro, ir sako, kad atsargume tik viena dalis išminties, o „tris dalis baimės“. Laertas, sužinojęs apie tėvo mirtį, tuoj pat su minia įsiveržia į pilį: kerštas jam yra „švenčiausia vaikų priedermė“, ir jis pasiruošęs žudyti net bažnyčioje. Šalia jų matyti, kad Hamletas daug mąsto ir abejoja, todėl delsia. Bet Laerto skubotumas nėra pavyzdys: jis tampa karaliaus įrankiu ir žūsta nuo savo paties užnuodyto kardo.

Rašiniui: KerštasDora

3. Kas pražudo Ofeliją?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Ofelija visada klauso kitų. Brolis ir tėvas liepia jai nepasitikėti Hamleto meile, Polonijus uždraudžia su juo kalbėtis, ir ji paklūsta. Vėliau tėvas ją panaudoja kaip jauką: ji turi kalbėtis su Hamletu, o tėvas ir karalius slapta klausosi. Hamletas ją atstumia ir liepia eiti į vienuolyną, o netrukus nužudo jos tėvą. Netekusi ir mylimojo, ir tėvo, Ofelija išprotėja ir nuskęsta upėje. Ją pražudo ne vienas žmogus, o dvaras, kuriame visi ją naudoja savo tikslams, ir kerštas, į kurį ji pati nesikišo.

Rašiniui: MeilėKaltė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.