Hamletas14-16 psl. · apie 5 min.
Pirmasis veiksmas20% kūrinio
14 psl.

Hamletas. Likimas mane šaukia. Kiekviename sąnaryje aš jaučiu liūto pajiegas. Jis vėl šaukiasi. Šalin! Šalin nuo manęs! Prisiekiu Dievui, kad kris kiekvienas, kas užstos man kelią. Eik! Aš einu paskui! Einu... (Eina paskui šešėlį).

Horacijus. Jis sumišo, iš proto išėjo.

Marcelis. Eiva paskui jį! Mudu privalova eiti.

Horacijus. Eiva! Bet kas bus toliau?

Marcelis. O kas? Nelaimės tėvynėje.

Horacijus. Saugok, Dieve!

Mercelis. Skubinkivos! (Abu išeina).

Penktasis apsireiškimas.

Kita pusė įkalnio. Dvasia, Hamletas (eina paskui).

Hamletas. Kur vedies? Sakyk! Toliaus aš neisiu.

Dvasia. Klausyk!

Hemletas. Kalbėk!

Dvasia. Jau tuojaus išmuš valanda, kada man reikia grįžt į tas vietas, kurių viens vardas nugązdina nusidėjusį.

Hamletas. O Jezau! Tėte!

Dvasia. Nesigailėk manęs! Klausyk, ką sakysiu! Klausyk!

Hamletas. Klausyti–mano priedermė.

Dvasia. Ir atkeršyti už mane taipogi tavo priedermė.

Hamletas. Ką girdžiu?

Dvašia. Tavo tėvo balsą, nuteisto klaidžioti naktimis ir kankinties, kol nuodėmės nesudegs pragaro liepsnoje. O kad aš galėčiau apsakyti! Nuo vieno žodžio sukrekėtų kraujas tavo gįslose, akįs iškristų su ašaromis, kiekvienas plaukas ant galvos atsistotų. Bet amžinas tylėjimas uždaro man lupas. . . Klausyk, klausyk, klausyk! Ar mylėjai tu mane?

Hamletas. Dievulėliau mano!

Dvasia. Atkeršyk už mano mirtį - nužudymą!

Hamletas. Kaip? Nužudymas? . . .

Dvasia. Taip! Nežmoniškas, žvėriškas nužudymas, piktadarystė negirdėta,

Hamletas. Sakyk! Aš ūmai, kaip mintis, nuvyksiu atkeršyti.

Dvasia. Nors tu, kaip kelmas, supuvęs būtum, turi atkeršyti. Klausyk, sūnau! Paleido kalbas, būk man bemiegant įgylė angis. Tu žinok, kad kirmėlė, nužudžiusi mane. nešioja mano karūną. . .

Hamletas. Dėdė! Mano širdis tai prijautė. . .

15 psl.

Dvasia. Tasai nedorybės ir paleistuvystės baidyklė proto gudrumu ir meilės saldybe mokėjo pavilioti mano žmoną, karalienę. Ji atsidavė paleistuvystei, o žmogžudys – suvedžiotojas karaliauja. . . Jau ima aušti, reikia baigti. Aš priguliau sode ir užmigau; jisai prisiartino su bonkute ir įpylė man į ausį nuodų, nuo kurių kraujas sukrekėja ir kūnas pavirsta į pūvantį lavoną. Akimirksnyje baisi brolio ranka pagriebė pačią, karūną ir gyvastį. Aš pražuvau nuodėmėje, be išpažinties! Baisu, baisu, baisu! Nepasiduok prigimimo pagundoms, užstok ūž mano vardą ir sostą. Nesikėsyk ant motinos, nedaryk jai nieko: sąžinė tegu kankina ją. Atkeršyk žmogžudžiui. . . Švento Jono vabaliukai liauja žibėję, artinasi ryto metas. Sudieu, sudieu, sudieu! Atmink mane! (Išnyksta).

Hamletas, (Viens). Dangau ir žeme! Ir kas dar? Ar ir patį pragarą reikia šaukties? Neplakk, širdie! Nesęsk kūne? Naujos pajiegos pribūkit, sustiprinkit mane! Atminti tave, tėveli mano!... O aš atminsiu! Ištrinsiu iš savo atminties viską, kas užsiliko: mintis, jausmus, svajones, visą gyvenimą. Užrašysiu tik tavo žodžius. Daugiaus nieko joje per mano amžį nebus. Dangau ir žeme! O motina... Nedorybės baidyklė... Kur mano kningutė? Aš užsirašysiu: „Džiaugsmas ir piktadarystė gali eiti drauge.“ Ką dar? Užsirašysiu jo žodžius: „Sudieu, sudieu, sudieu! Amink mane“. Dievaži aš atmenu. Tėveli mano! aš atminsiu, kol turėsiu atmintį.

Horacijus. (Už scenos). Karalaiti! Karalaiti!

Marcelis. Kur karlaitis Hamletas?

Horacijus. (Už scenos). Tegu Viešpats jį apsaugo!

Hamletas. Kaipgi atmenu!

Marcelis. Karalaiti! Kur jųs? Kur ėsat?

Hamletas. Štai! Štai! Štai aš.

(Įeina Horacijus ir Marcelis).

Marcelis. Kas jums, karalaiti?

Horacijus. Ką girdėjot? Apsakykit!

Hamletas. Stebūklai!

Horacijus. Apsakykit, karalaiti! Apsakykit!

16 psl.

Hamletas. Ne! Tu visiems išpasakosi.

Horacijus. Jokiu būdu. Galiu prisiekti.

Hamletas. Ką tu šneki! Aš įtikėšiu žmonėms! Tu viską išpasakoši.

Horacijus ir Marcelis Ne! Mudu prisiekiava.

Hamletas. Tai žinokita! Danijoj niekam netikęs žmogus podraug ir apgaudinėtojas prakeiktas. Taip. . .

Horacijus Nereikėjo kelt iš kapų, kad pranešti mums tokią naujieną.

Hamletas. Tikra teisybė ir todėl, kad tai teisybė, atsisveikinkime ir skirstykimės. Judu eikita sau prie darbo – kiekvienas turi savo darbą – o aš eisiu ten, kur šaukia menkas mano likimas. Eisiu melsties...

Horacijus. Karalaiti! Tai dvasios nuopuolio ir nusiminimo žodžiai,

Hamletas. Gaila, labai gaila, kad užgaunu žodžiais. Tikrai gaila.

Horacijus. Nėra čionai užgavimo.

Hamletas. Ne, Horacijau! Yra. Ir užgavimas didelis. O apie tą šešėlį aš pasakysiu, kad tai šešėlis garbingas, tikrai garbingas. Bet norą žinoti, kas tarp mudviejų buvo, judu pameskita. Dabar, mano draugai, aš prašysiu judviejų vieno dalykėlio. . .

Horacijus. Sakykit, karalaiti!

Hamletas. Niekam nei žodelio apie tai, kas šiąnakt atsitiko.

Horacijus. ir Marcelis. Karalaiti! Kol gyvi,

Hamletas. Prisiekkita!

Horacijus. Už save prisiekiu.

Marcelis. Aš už save prisiekiu.

Hamletas. Prisiekkita mano kardu.

Marcelis. Mudu prisiekėva.

Hamletas. Kardu prisiekkita!

Dvasia. (Po žeme). Prisiekkita!

Hamletaš O! Jis čionai, bičiulis! Judu girdėjota jo žodį: „prisiekkita“.

Horacijus. Dar kartą prisiekiava.

Hamletas. Nėkuomet nepasakyti, kas čionai atsitiko. Kardu, mano kardu prisiekkita!

Dvasia. (Po žeme). Prisiekkita!

Hamletas. Jis tai čia, tai ten. Pereikim kitur; šen, draugai! Pridėkita pirštus šičion, prie mano kardo. Mano kardu prisiekkita nėkuomet nesakykit, kas čionai atsitiko.

Dvasia. (Po žeme). Jo kardu prisiekkita!

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Hamletas nepasitiki vien Dvasios žodžiais?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: PažinimasTikėjimas

2. Kaip Laertas ir Fortinbrasas padeda suprasti Hamleto delsimą?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Visi trys jaunuoliai neteko tėvų. Fortinbrasas iš pradžių nori atkeršyti už tėvą, o vėliau veda dvidešimt tūkstančių kareivių į Lenkiją dėl mažo žemės sklypelio; pamatęs jo kariuomenę, Hamletas gėdijasi, kad pats nieko nedaro, ir sako, kad atsargume tik viena dalis išminties, o „tris dalis baimės“. Laertas, sužinojęs apie tėvo mirtį, tuoj pat su minia įsiveržia į pilį: kerštas jam yra „švenčiausia vaikų priedermė“, ir jis pasiruošęs žudyti net bažnyčioje. Šalia jų matyti, kad Hamletas daug mąsto ir abejoja, todėl delsia. Bet Laerto skubotumas nėra pavyzdys: jis tampa karaliaus įrankiu ir žūsta nuo savo paties užnuodyto kardo.

Rašiniui: KerštasDora

3. Kas pražudo Ofeliją?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Ofelija visada klauso kitų. Brolis ir tėvas liepia jai nepasitikėti Hamleto meile, Polonijus uždraudžia su juo kalbėtis, ir ji paklūsta. Vėliau tėvas ją panaudoja kaip jauką: ji turi kalbėtis su Hamletu, o tėvas ir karalius slapta klausosi. Hamletas ją atstumia ir liepia eiti į vienuolyną, o netrukus nužudo jos tėvą. Netekusi ir mylimojo, ir tėvo, Ofelija išprotėja ir nuskęsta upėje. Ją pražudo ne vienas žmogus, o dvaras, kuriame visi ją naudoja savo tikslams, ir kerštas, į kurį ji pati nesikišo.

Rašiniui: MeilėKaltė

4. Kaip vienas Klaudijaus nusikaltimas veda prie kitų?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Klaudijus nunuodijo brolį ir gavo jo karūną bei žmoną. Kad tiesa neišaiškėtų, jis turi slėpti ir sekti: pasikviečia Rozenkrancą ir Gildenšterną, klausosi už divono. Jis pats prisipažįsta, kad atgailauti negali, nes neatsisako to, ką įgijo nusikaltimu. Tada jis siunčia Hamletą į Angliją su laišku, kuriuo prašo jį nužudyti, o kai tai nepavyksta, su Laertu rengia kovą, kurioje Laertas kausis užnuodytu kardu, o karalius paruoš užnuodytą gėrimą: „Piktą mes prašalinsime piktu“. Jo sumanyta kova pražudo Gendrutą, Laertą, Hamletą ir jį patį.

Rašiniui: ValdžiaKaltė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.