Hamletas18-20 psl. · apie 5 min.
Antrasis veiksmas24% kūrinio
18 psl.

Pirmasis apsireiškimas.

Kambarys Polonijaus namuose. Polonijus ir Reinoldas įeina.

Polonijus. Reinolde! štai atiduosi jam pinigus ir laišką.

Reinoldas. Gerai, pon!

Polonijus. Išmintingai padarytum,kad pirma pasiklausinėtumei, kaip jis gyvena ir tik potam užeitum.

Reinoldas. Aš ir taip maniau.

Polonijus. Labai gerai! Bet klausinėti pradėk ištolo: ar daug danų Paryžiuje? kuo jie užsiima? kaip kam klojas? Tokiu būdu kalbą nuvesi ant atskirų įpatų ir prieisi prie Laerto. Tuomet pasisakyk, esąs tolimas jo pažįstamas: „Jo tėvą, gimines–sakyk–pažįstu ir jį šiek-tiek“. Supranti?

Reinoldas. Suprantu.

Polonijus. „Ir jį šiek-tiek, bet mažai“. Toliau pridėk: “Jei tai tik tas,ką aš manau, o! tai padauža“. Ir čionai daug-ką gali pripasakot, tik nieko pikto, anaiptol, o taip visokius niekus, kas jauniems vyrams nepalaikoma už piktą.

Reinoldas. Kaip kortos. . .

Polonijus. Taigi, kortas, vyną, vaidus, muštynes, merginas.

Reinoldas. Ar tai tik nebus perdaug?

Polonijus. Ne. Tik reikia suminkštinti, lipšniau pasakyt. Nevadink girtuokliu, paleistuviu, peštuku, bet vadink linksmu vyru, dailiosios lyties mylėtoju, drąsuoliu. Viskas kitaip išeis.

Reinoldas, Bet, ponuti . . .

Polonijus. Kam tai?

Reinoldas. Taip. Norečiau žinot.

Polonijus. Suprask! Čionai užtaisytos kilpos ir užtaisytos neblogai. Prikišdamas tuos mažmožius Laertui, tu ištirsi viską. Jei tik nors šiek-tiek pasitvirtins tavo žodžiai, tai žmogus, su kuriuo kalbėsi, tau atsakys: „Taip, tamista“ ar „Taip, meldžiamasis“ ar kaip ten kitaip tam-krašte sako.

Reinoldas. Vistiek, kaip ten nesakytų. Siaip ar taip pasakys.

Polonijus. Taigi, jis pasakys . . . pasakys . . . Ką aš? Apie ką kalbėjau? Tu pertraukei. Ką aš sakiau?

Reinoldas. „Jis atsakyš“–sakėte.

19 psl.

Polonijus. Beje! Jis atsakys: „Aš mačiau tas ponaitis vakar buvo tenai, užvakar –čionai! vakar pasigėrė, šiandien pralošė kortomis; čionai susipešė, tenai tą ir tą padarė“. Matai, tavo žodis–vašiuks, teisybę tu ištrauksi, kaip su meškere žuvį. Gudras vyruks niekuomet nešoks tiesiog, bet artinsis išpalengvo; tai iš užpakalio užeis, tai iš šalies ir taip tikriaus pasieks savo tikslą. Ir tu taip daryk, o visą Lareto gyvenimą, kaip ant delno turėsi. Dabar supratai?

Reinoldas. Su.

Polonijus. Gerai! Keliauk sau sveiks.

Reinoldas. Sudiev, ponuti!

Polonijus. Stengkis ir pats, savo akimis šį-tą patirt.

Reinoldas. Žinoma.

Polonijus. Tik žiūrėk, kad jisai nesuprastų.

Reinoldas. Nesupras, pon. (Išeina).

Polonijus. Pasiskubink Reinolde! (Ieina Ofelija). Kas tau? Kas pasidarė, Ofelija?

Ofelija. Oi! Aš drebu iš baimės.

Polonijus. Kas atsitiko? Sakyk greičiau.

Ofelija. Aš siuvu savo kambaryje. Štai įeina Hamletas; vienplaukis, perbalęs, susivėlęs, dreba visas, tartum iš pragaro gavęs žinią . . .

Polonijus. O ką? Iš meilės sumišo?. . .

Ofelija. Nežinau; gali būt.

Polonijus. Ką jis šnekėjo?

Ofelija. Nutvėrė man už rankos ir drūčiai ją suspaudė; kitą ranką uždėjo ant akių štai šitaip ir ilgai žiūrėjo man į veidą; paskui taip sunkiai atsidusėjo, lyg mirdamas. Potam trissyk galva linktelėjęs, išėjo laukan, vis į mane žiūrėdamas, nematydamas, kur eina.

Polonijuš. Gana! Einu pas karalių. Tai sumišimas, sumišimas iš meilės! Meilė greičiausiai išvaro mus iš proto. Gaila! Labai gaila man karalaičio! Tur būt smarkiai atkirtai jam?

Ofelija. Ne. Tik tėvo klausydama, laiškų daugiau nuo jo nepriėmiau ir pasakiau, kad pas mane nesilankytų.

20 psl.

Polonijus. Tai tas ir išvarė jį iš proto. Gaila! Aš pasiskubinau, per smarkiai suėmiau. Bet man rodės, jis tyčiai meilinosi, norėjo tave prigauti . . . Ar galima buvo to laukti?.. Pasiskubinau! Negerai padariau! Męs, seniai, neįtikim žmonėms ir per tai daug pikto darom. Einu pas karalių ir viską pasakau! To slėpti negalima. Jam reikia žinot, kad Hamletas sumišo iš meilės. (Išeina).

Antrasis apsireiškimas.

Kambarys karaliaus pilyj. Karalius, karalienė, Rozenkracas, Gildenšternas, piliškiai įeina.

Karalius. Sveikiname jus, Rozenkrance ir Gildenšterne! Męs liepėme judu pašaukti dėlto, kad malonu su judviem pasimatyt. Taipogi męs tikimės, kad judu atliksita svarbų reikalą. Judu girdėjota apie Hamleto permainą; sakau „permainą“, nes jis visiškai ne tas, kas buvo. Ar tai dėlto, kad tėvas mirė, jis persimainė, męs nežinome ir prašome judu, kaipo jo draugu, pasilikti čionai, kad Hamletui būtų smagiau. Budami su juo, judu stengkitos patirti jo permainos priežastį. Žinodami tai, męs žinosime, kuo gidyt.

Karalienė. Jisai vis minėdavo judu, kaipo savo draugu ir jei tik sutiksita pasilikti pas mus, padėt mums nelaimėje, karalius ir karalienė judviejų neužmirš.

Rozenkrancas. Priešinties savo viešpačių norui mudu negaliva. Jus liepkit, o, ne prašykit.

Gildenšternas. Laimingi butuvėva, gerą padarę savo karaliui. Jums mudu pavedava viską: turtą, pajiegas, gyvastį.

Karalius. Ačiu judviem, Rozenkrance ir Gildenšterne!

Karalienė. Ir aš dėkinga judviem ir prašau tuojaus eiti pas Hamletą. Piliškis nuves,

Rozekrancas. Dieve duok, kad mudviejų atvažiavimas būtų naudingas.

Karalienė. Dieve duok! Dieve duok!

(Rozenkrancas ir Gildenšternas išeina su vienu iš piliškių)

Polonijus. Iš Norvegijos sugrįžo pasiuntiniai–su geromis žiniomis.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Hamletas nepasitiki vien Dvasios žodžiais?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: PažinimasTikėjimas

2. Kaip Laertas ir Fortinbrasas padeda suprasti Hamleto delsimą?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Visi trys jaunuoliai neteko tėvų. Fortinbrasas iš pradžių nori atkeršyti už tėvą, o vėliau veda dvidešimt tūkstančių kareivių į Lenkiją dėl mažo žemės sklypelio; pamatęs jo kariuomenę, Hamletas gėdijasi, kad pats nieko nedaro, ir sako, kad atsargume tik viena dalis išminties, o „tris dalis baimės“. Laertas, sužinojęs apie tėvo mirtį, tuoj pat su minia įsiveržia į pilį: kerštas jam yra „švenčiausia vaikų priedermė“, ir jis pasiruošęs žudyti net bažnyčioje. Šalia jų matyti, kad Hamletas daug mąsto ir abejoja, todėl delsia. Bet Laerto skubotumas nėra pavyzdys: jis tampa karaliaus įrankiu ir žūsta nuo savo paties užnuodyto kardo.

Rašiniui: KerštasDora

3. Kas pražudo Ofeliją?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Ofelija visada klauso kitų. Brolis ir tėvas liepia jai nepasitikėti Hamleto meile, Polonijus uždraudžia su juo kalbėtis, ir ji paklūsta. Vėliau tėvas ją panaudoja kaip jauką: ji turi kalbėtis su Hamletu, o tėvas ir karalius slapta klausosi. Hamletas ją atstumia ir liepia eiti į vienuolyną, o netrukus nužudo jos tėvą. Netekusi ir mylimojo, ir tėvo, Ofelija išprotėja ir nuskęsta upėje. Ją pražudo ne vienas žmogus, o dvaras, kuriame visi ją naudoja savo tikslams, ir kerštas, į kurį ji pati nesikišo.

Rašiniui: MeilėKaltė

4. Kaip vienas Klaudijaus nusikaltimas veda prie kitų?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Klaudijus nunuodijo brolį ir gavo jo karūną bei žmoną. Kad tiesa neišaiškėtų, jis turi slėpti ir sekti: pasikviečia Rozenkrancą ir Gildenšterną, klausosi už divono. Jis pats prisipažįsta, kad atgailauti negali, nes neatsisako to, ką įgijo nusikaltimu. Tada jis siunčia Hamletą į Angliją su laišku, kuriuo prašo jį nužudyti, o kai tai nepavyksta, su Laertu rengia kovą, kurioje Laertas kausis užnuodytu kardu, o karalius paruoš užnuodytą gėrimą: „Piktą mes prašalinsime piktu“. Jo sumanyta kova pražudo Gendrutą, Laertą, Hamletą ir jį patį.

Rašiniui: ValdžiaKaltė

5. Kuo Polonijus aiškina keistą Hamleto elgesį?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.