Polonijus. Tai tas ir išvarė jį iš proto. Gaila! Aš pasiskubinau, per smarkiai suėmiau. Bet man rodės, jis tyčiai meilinosi, norėjo tave prigauti . . . Ar galima buvo to laukti?.. Pasiskubinau! Negerai padariau! Męs, seniai, neįtikim žmonėms ir per tai daug pikto darom. Einu pas karalių ir viską pasakau! To slėpti negalima. Jam reikia žinot, kad Hamletas sumišo iš meilės. (Išeina).
Antrasis apsireiškimas.
Kambarys karaliaus pilyj. Karalius, karalienė, Rozenkracas, Gildenšternas, piliškiai įeina.
Karalius. Sveikiname jus, Rozenkrance ir Gildenšterne! Męs liepėme judu pašaukti dėlto, kad malonu su judviem pasimatyt. Taipogi męs tikimės, kad judu atliksita svarbų reikalą. Judu girdėjota apie Hamleto permainą; sakau „permainą“, nes jis visiškai ne tas, kas buvo. Ar tai dėlto, kad tėvas mirė, jis persimainė, męs nežinome ir prašome judu, kaipo jo draugu, pasilikti čionai, kad Hamletui būtų smagiau. Budami su juo, judu stengkitos patirti jo permainos priežastį. Žinodami tai, męs žinosime, kuo gidyt.
Karalienė. Jisai vis minėdavo judu, kaipo savo draugu ir jei tik sutiksita pasilikti pas mus, padėt mums nelaimėje, karalius ir karalienė judviejų neužmirš.
Rozenkrancas. Priešinties savo viešpačių norui mudu negaliva. Jus liepkit, o, ne prašykit.
Gildenšternas. Laimingi butuvėva, gerą padarę savo karaliui. Jums mudu pavedava viską: turtą, pajiegas, gyvastį.
Karalius. Ačiu judviem, Rozenkrance ir Gildenšterne!
Karalienė. Ir aš dėkinga judviem ir prašau tuojaus eiti pas Hamletą. Piliškis nuves,
Rozekrancas. Dieve duok, kad mudviejų atvažiavimas būtų naudingas.
Karalienė. Dieve duok! Dieve duok!
(Rozenkrancas ir Gildenšternas išeina su vienu iš piliškių)
Polonijus. Iš Norvegijos sugrįžo pasiuntiniai–su geromis žiniomis.
Karalius. Tu vis mums praneši smagias naujienas.
Polonijus. Taip jus sakote, karaliau! Tikėkit, maloningiausias mano valdone, kad po Dievui aš jums pavedu viską– širdį ir protą ir jei tik neapsirinku, ko su manim nekuomet neatsitikdavo, aš atradau karalaičio sumišimo priežastį.
Karalius. Tai sakyk! Greičiau sakyk!
Polonijus. Pirmiaus teikkitės išklausyti pasiuntinių, o paskui jau manęs.
Karalius. Įveskit juos! Tik greičiau. (Polonijus išeina). Gendruta! Jis sakosi žinąs, dėlko sumišo Hamletas.
Karalienė. Kokia gali būt kita priežastis,jei ne tėvo mirimas ir ūmas tavo apsivedimas!
Karalius. Męs viską žinosim. (Į Valtimandą ir Kornelijų, kuriuodu įveda Polonijus). Sveiki, vyrai! Ką parvežėta nuo mūsų brolio, Norvegijos karaliaus?
Voltimandas. Labas dienas ir sandorą. Kaip tik mudu nuvykova į Norvegiją, karalaitis tuojaus paliovė, kerštus varęs. Jisai sakėsi, prieš lenkus ruošiąsis į karę, bet apie jo slaptus norus mudu pranešėva karaliui. Karalius netikėjo, bet persitikrinęs, pabaudė broliavaikį už apgaudinėjimą ir liepė prisiekti, kad karės prieš mus nekels, o gyvens santaikoje. Karalius leido jam kariauti prieš lenkus ir su surinkta kariumėne traukti į Lenkiją. Štai laiškas (paduoda laišką), kuriame jis jus prašo pavelyti karalaičiui Fortinbrasui pereit su kariumėne per Daniją, užtikrindamas, kad nieko pikto per tai neatsitiks ir pažymėdamas perėjimo sąlygas, jei jųs teiksitės jąs priimti.
Karalius. Smagu mums tai išgirsti. Viską prigulinčiai apsvarstę, męs duosim atsakymą. Ačiu judviem už gerai atliktą reikalą. Eikita dabar pasilsėti, o vakarą prašome su mumis perleisti. (Voltimandas ir Kornelijus išeina).
Polonijus Kas padaryta gerai, tai gerai. Karaliau ir karaliene! Kalbėti apie tai, kas yra karališkoji didenybė, kas atsidavimas ar apie tai, kad diena yra diena, naktis yra naktis, o laikas yra laikas, tai vis tiek,. ką prastot dieną ir naktį ir laiką, o kadangi trumpumas yra proto branduolys, aš kalbėsiu trumpai. Jųsų sunus beprotis, tikras, kaip reikia būt, beprotis, bet ne tame dalykas...
Karalienė. Tik mažiau žodžių o daugiau prasmės.
Polonijus. Dievaži, karaliene, man tik tai ir rūpi. Jisai beprotis – teisybė – – gaila, o dėlto ir gaila kad teisybė. Mat, kaip keistai išeina! Bet tuščia to – reikalas reikalu. Jis beprotis–męs tai žinom, mums reikia atrast tos pasekmės ar kitaip besekmės priežastį, nes savo priežastį turi tiek pasekmė. tiek besekmė. Galop męs priėjome prie galo. Karaliau ir karaliene! Aš turiu dukterį, nes ta duktė mano. Jiji, manęs klausydama, atidavė man štai šitą laišką; meldžiu paklausyti (skaito); „Dangiškaijai mano sielos dievaitei gražių gražiausiai Ofelijai“. „Gražių gražiausiai“ tai tuščias sakynys, bet teikkitės toliaus išklausyti: „Ant puikios tavo kruties baltumų“.
Karalienė. Ir tai jai rašė karalaitis Hamletas?
Polonijus. Tik klausykit, karaliene, suprasit (Skaito).
Tu abėjok, kad žvaigždės ugnį turi;
Jog saulė šviečia, abejot gali;
Net, netikėk kad dangų Dievs įkūrė,
Bet mano meilei įtikėt turi. .
Mylimoji Ofelija! man sunku rašyti eilėmis, nemoku rimais išreikšti savo atsidusėjimų, bet aš tave myliu, labai myliu. Sudiev!
Tavo ant visados, mieliausioji mergele,
Kolaik kune laikosi sielelė. – Hamletas.“
Kaip buvo liepta, duktė tai man parodė ir išpasakojo viską, ką tik jis jai kalbėjo: žodžius, vietą, laiką, viską išdėstė,
Karalius. O Hamleto meilė ar priimta?
Polonijus. Už ką mane laikote?
Karalius. Už rimtą, ištikimą žmogų.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Hamletas nepasitiki vien Dvasios žodžiais?
Rašiniui: PažinimasTikėjimas
2. Kaip Laertas ir Fortinbrasas padeda suprasti Hamleto delsimą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Visi trys jaunuoliai neteko tėvų. Fortinbrasas iš pradžių nori atkeršyti už tėvą, o vėliau veda dvidešimt tūkstančių kareivių į Lenkiją dėl mažo žemės sklypelio; pamatęs jo kariuomenę, Hamletas gėdijasi, kad pats nieko nedaro, ir sako, kad atsargume tik viena dalis išminties, o „tris dalis baimės“. Laertas, sužinojęs apie tėvo mirtį, tuoj pat su minia įsiveržia į pilį: kerštas jam yra „švenčiausia vaikų priedermė“, ir jis pasiruošęs žudyti net bažnyčioje. Šalia jų matyti, kad Hamletas daug mąsto ir abejoja, todėl delsia. Bet Laerto skubotumas nėra pavyzdys: jis tampa karaliaus įrankiu ir žūsta nuo savo paties užnuodyto kardo.
Rašiniui: KerštasDora
3. Kas pražudo Ofeliją?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Ofelija visada klauso kitų. Brolis ir tėvas liepia jai nepasitikėti Hamleto meile, Polonijus uždraudžia su juo kalbėtis, ir ji paklūsta. Vėliau tėvas ją panaudoja kaip jauką: ji turi kalbėtis su Hamletu, o tėvas ir karalius slapta klausosi. Hamletas ją atstumia ir liepia eiti į vienuolyną, o netrukus nužudo jos tėvą. Netekusi ir mylimojo, ir tėvo, Ofelija išprotėja ir nuskęsta upėje. Ją pražudo ne vienas žmogus, o dvaras, kuriame visi ją naudoja savo tikslams, ir kerštas, į kurį ji pati nesikišo.
Rašiniui: MeilėKaltė
4. Kaip vienas Klaudijaus nusikaltimas veda prie kitų?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Klaudijus nunuodijo brolį ir gavo jo karūną bei žmoną. Kad tiesa neišaiškėtų, jis turi slėpti ir sekti: pasikviečia Rozenkrancą ir Gildenšterną, klausosi už divono. Jis pats prisipažįsta, kad atgailauti negali, nes neatsisako to, ką įgijo nusikaltimu. Tada jis siunčia Hamletą į Angliją su laišku, kuriuo prašo jį nužudyti, o kai tai nepavyksta, su Laertu rengia kovą, kurioje Laertas kausis užnuodytu kardu, o karalius paruoš užnuodytą gėrimą: „Piktą mes prašalinsime piktu“. Jo sumanyta kova pražudo Gendrutą, Laertą, Hamletą ir jį patį.
Rašiniui: ValdžiaKaltė
5. Kuo Polonijus aiškina keistą Hamleto elgesį?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.