Hamletas23-25 psl. · apie 5 min.
Antrasis veiksmas30% kūrinio
23 psl.

Polonijus. Kad tai teisybė, tuojaus įsitikrinsite. Ką jųs būtumėt sakę, kad meilę aš būčiau priėmęs?– Aš prajaučiau ją ankščiau, negu duktė man pranešė. – Ką būtumėt sakę jųs, karaliau ir jųs mano valdytoja ir karaliene, jei tą dalyką aš būčiau praleidęs, kaipo menkos vertės, tuščią? Ką būtumėte sakę? Ne! meilė nepriimta. Štai ką aš pasakiau dukterei: „karalaitis Hamletas tai ne tau skirt’s; išmesk tu tuos niekus iš galvos“. Ir pasakiau, kad ji šalintųs jo, dovanų nepriimtų. Jiji taip ir padarė, ir toksai jos pasielgimas turėjo pasekmes. Sakysiu trumpai: meilė buvo atmesta, jis nuliudo, paskui pradėjo nemiegot, eit silpnyn, kvailyn, galop sumišo ir mums visiems rūpestį įvarė.

Karalius. Argi tai būtų teisybė?

Karalienė. Labai galimas daiktas.

Polonijus. Ar atsitiko nors sykį kitaip, kada aš sakiau, kad bus taip? Meldžiu atsimint.

Karalius. Ant kiek pamenu, neatsitiko.

Polonijus. (Rodydamas galvą ir pečius). Liepkit nukirst man galvą, jei ir dabar netaip. Tegu tik šiokia-tokia žymė pasilieka, aš rasiu teisybę, nors ji į žemę būtų užkasta.

Karalius. Kaipgi tame įsitikrinti?

Polonijus. Jųs žinot, kad jisai kartais po keturias valandas vaikščioja po šitą kambarį.

Karalius. Taip, su juo tai tankiai atsitinka.

Polonijus. Tąsyk aš išsiųsiu dukterį, męs pasislėpsim čionai už divonų ir girdėsime juodviejų kalbą. Jei jis jos nemyli ir jei ne per tai išėjo iš proto, tai tegu aš būsiu jūsų bernu, piemeniu, o ne patarėju. . .

Karalius. O ką? Aš sutinku. (Hamletas įeina skaitydamas):..

Karalienė. Žiūrėkita: štai jisai ateina, skaito ką-tai; kaip persimainęs!

Polonijus. Meldžiu, išeikita abudu! Aš pradėsiu taisyti kilpas. (Karalius, karalienė, piliškiai išeina)

Polonijus. Kaip sveikata, karalaiti?

Hamletas. Dėkui Dievui! Gerai!

Polonijus. Ar pažįstat mane?

Hamletas. Kaipgi! pažįstu: tu žvejys.

24 psl.

Polonijus. Ne, karalaiti!

Hamletas. Jei ne, tai aš norėčiau, kad būtum taip teisus, kaip žvejys.

Polonijus. Teisus, karalaiti?

Hamletas. Taip. Būti teisium šiame pasaulyj–vis tiek, ką būti išrinktu iš dešimties tukstančių.

Polonijus. Tikra teisybė, karalaiti!

Hamletas. Ir jei pati saulė veisia kirmėles pastipusiam šunyj... Beje, ar tu turi dukterį?

Polonijus. Turiu, karalaiti!

Hamletas. Neliepk jai vaikščioti saulėje, nes nors vaisingumas tai palaima, bet jei tai atsitiktų su tavo duktere... Dabok ją, bičiuli!

Polonijus Ką jųs norite pasakyt, karalaiti? (Į šalį). Vis apie mano dukterį! Iš pradžios jisai manęs nepažino, sakė, kad aš žvejys. Tai ir pasakyta. Jaunu būdamas, aš taipogi smarkiai įsimylėdavau beveik taip-pat, kaip ir jis apkvailzdavau. Pasikalbėsim da. (Garsiai). Ką jųs skaitote, karalaiti?

Hamletas. Žodžius, žodžius, žodžius.

Polonijus. Bet kokia prasmė?

Hamletas. Kieno?

Polonijus. Tų žodžių, kuriuos jųs skaitote?

Hamletas. Apkalbėjimai! Prakeiktas rašytojas sako, kad senių plaukai pražilę, veidas raukšlėtas, akįs mažai temato; o galvoje tiek-pat pajiegų, kiek ir kojose. Viskas tai teisybė, bet nereikia to rašyti. Tik suprask: tu pats gali pavirsti į tokį senį, kaip dabar aš, jei likimas privers atbulam eiti gyvenimo keliu.

Polonijus. Kvailos kalbos, bet jose matyt koks tai nuoseklumas. (Garsiai). Ar neisit pasivaikščiot, karalaiti?

Hamletas. Kur? Ar į kapus?

Polonijus. Tai jau iš teisybės būtų vaikščiojimas (Į šalį). Kaip vikriai perkerta kalbą. Bepročiai kartais taip gudriai pataiko pasakyt, kad ir išmintingam į galvą neateis. Paliksiu jį čia, eisiu užtaisyti taip, kad jisai susieitų su duktere. (Garsiai). Sviesiausias karalaiti! pavelykit atsisveikinti su jumis.

25 psl.

Hamletas. Iš viso, ką galite paimti nuo manęs, nieko taip noriai aš jums neatiduosiu, kaip savo gyvastį, savo gyvastį, savo gyvastį.

Polonijus. Sudiev, karalaiti!

Hamletas. Persenęs pliauškikas, kvailys.

(Rozenkrancas ir Gildenšternas įeina).

Polonijus. Judu norita matyt karalaitį? Štai jis.

Rozenkrancas (Polonijui). Ačiu (Polonijus išeina).

Gildenšternas. Augštai gerbiamasis karalaiti!

Rozenkrancas. Brangiausias karalaiti!

Hamletas. Sveiki, bičiuliai! Ar da tu gyvas, Gildenšterne? Ką įstengi, Rozenkrance? Kaip einas judviem?

Rozenkrancas. Kaip eisis, karalaiti! Kaip visiems vidutiniems žmonėms.

Gildenšternas. Laimingiems jau dėlto, kad mudu nejieškova didelės laimės.

Hamletas. Ir jei likimas pasityčioja, tai ir gerai?

Rozenkrancas. Taip tai jau ne, karalaiti!

Hamletas. Tai judu jieškota vidutinio pasisekimo! Ir gerai darota, bet likimas – nelabas diedas. Kas girdėti, vyrai?

Rozenkrancas. Šiaip nieko, tik svietas, karalaiti, eina geryn!

Hamletas. Iš tikro? Ar jis iš proto būtų išėjęs? Beje, pasakykita, kuo prasikaltota likimui, kad jis atvarė judu į kalėjimą?

Gildenšternas. Į kalėjimą, karalaiti!

Hamletas. Taip. Danija tai kalėjimas.

Rozenkrancas Tai ir visas pasaulis – kalėjimas.

Hamletas. Nekitaip. Pasaulis tai vienas didelis kalėjimas, turintis visokius skyrius. Danija bjauriausias skyris.

Rozenkrancas. Ant to negalima tikt, karalaiti!

Hamletas. Gal būt judviem kitaip išrodo. Laimę ir nelaimę kiekvienas supranta saviškai, bet mano nuomone pasaulis tai kalėjimas.

Rozenkrancas. Rasi Danija perangšta platiems jūsų sumanymams ir todėl išrodo kalėjimu.

Hamletas. Dievulėliau! aš riešuto kevale jausčiaus valdonu begalinių plotų, kad nesapnuočiau bjaurių sapnų.

Gildenšternas. Tai tikrai didybės sapnai, nes didžiuojantysis sapnuoja savo svajones.

Hamletas. Ar sapnas tai svajonės šešėlis?

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Hamletas nepasitiki vien Dvasios žodžiais?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: PažinimasTikėjimas

2. Kaip Laertas ir Fortinbrasas padeda suprasti Hamleto delsimą?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Visi trys jaunuoliai neteko tėvų. Fortinbrasas iš pradžių nori atkeršyti už tėvą, o vėliau veda dvidešimt tūkstančių kareivių į Lenkiją dėl mažo žemės sklypelio; pamatęs jo kariuomenę, Hamletas gėdijasi, kad pats nieko nedaro, ir sako, kad atsargume tik viena dalis išminties, o „tris dalis baimės“. Laertas, sužinojęs apie tėvo mirtį, tuoj pat su minia įsiveržia į pilį: kerštas jam yra „švenčiausia vaikų priedermė“, ir jis pasiruošęs žudyti net bažnyčioje. Šalia jų matyti, kad Hamletas daug mąsto ir abejoja, todėl delsia. Bet Laerto skubotumas nėra pavyzdys: jis tampa karaliaus įrankiu ir žūsta nuo savo paties užnuodyto kardo.

Rašiniui: KerštasDora

3. Kas pražudo Ofeliją?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Ofelija visada klauso kitų. Brolis ir tėvas liepia jai nepasitikėti Hamleto meile, Polonijus uždraudžia su juo kalbėtis, ir ji paklūsta. Vėliau tėvas ją panaudoja kaip jauką: ji turi kalbėtis su Hamletu, o tėvas ir karalius slapta klausosi. Hamletas ją atstumia ir liepia eiti į vienuolyną, o netrukus nužudo jos tėvą. Netekusi ir mylimojo, ir tėvo, Ofelija išprotėja ir nuskęsta upėje. Ją pražudo ne vienas žmogus, o dvaras, kuriame visi ją naudoja savo tikslams, ir kerštas, į kurį ji pati nesikišo.

Rašiniui: MeilėKaltė

4. Kaip vienas Klaudijaus nusikaltimas veda prie kitų?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Klaudijus nunuodijo brolį ir gavo jo karūną bei žmoną. Kad tiesa neišaiškėtų, jis turi slėpti ir sekti: pasikviečia Rozenkrancą ir Gildenšterną, klausosi už divono. Jis pats prisipažįsta, kad atgailauti negali, nes neatsisako to, ką įgijo nusikaltimu. Tada jis siunčia Hamletą į Angliją su laišku, kuriuo prašo jį nužudyti, o kai tai nepavyksta, su Laertu rengia kovą, kurioje Laertas kausis užnuodytu kardu, o karalius paruoš užnuodytą gėrimą: „Piktą mes prašalinsime piktu“. Jo sumanyta kova pražudo Gendrutą, Laertą, Hamletą ir jį patį.

Rašiniui: ValdžiaKaltė

5. Kuo Polonijus aiškina keistą Hamleto elgesį?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.