Hamletas24-26 psl. · apie 5 min.
Antrasis veiksmas32% kūrinio
24 psl.

Polonijus. Ne, karalaiti!

Hamletas. Jei ne, tai aš norėčiau, kad būtum taip teisus, kaip žvejys.

Polonijus. Teisus, karalaiti?

Hamletas. Taip. Būti teisium šiame pasaulyj–vis tiek, ką būti išrinktu iš dešimties tukstančių.

Polonijus. Tikra teisybė, karalaiti!

Hamletas. Ir jei pati saulė veisia kirmėles pastipusiam šunyj... Beje, ar tu turi dukterį?

Polonijus. Turiu, karalaiti!

Hamletas. Neliepk jai vaikščioti saulėje, nes nors vaisingumas tai palaima, bet jei tai atsitiktų su tavo duktere... Dabok ją, bičiuli!

Polonijus Ką jųs norite pasakyt, karalaiti? (Į šalį). Vis apie mano dukterį! Iš pradžios jisai manęs nepažino, sakė, kad aš žvejys. Tai ir pasakyta. Jaunu būdamas, aš taipogi smarkiai įsimylėdavau beveik taip-pat, kaip ir jis apkvailzdavau. Pasikalbėsim da. (Garsiai). Ką jųs skaitote, karalaiti?

Hamletas. Žodžius, žodžius, žodžius.

Polonijus. Bet kokia prasmė?

Hamletas. Kieno?

Polonijus. Tų žodžių, kuriuos jųs skaitote?

Hamletas. Apkalbėjimai! Prakeiktas rašytojas sako, kad senių plaukai pražilę, veidas raukšlėtas, akįs mažai temato; o galvoje tiek-pat pajiegų, kiek ir kojose. Viskas tai teisybė, bet nereikia to rašyti. Tik suprask: tu pats gali pavirsti į tokį senį, kaip dabar aš, jei likimas privers atbulam eiti gyvenimo keliu.

Polonijus. Kvailos kalbos, bet jose matyt koks tai nuoseklumas. (Garsiai). Ar neisit pasivaikščiot, karalaiti?

Hamletas. Kur? Ar į kapus?

Polonijus. Tai jau iš teisybės būtų vaikščiojimas (Į šalį). Kaip vikriai perkerta kalbą. Bepročiai kartais taip gudriai pataiko pasakyt, kad ir išmintingam į galvą neateis. Paliksiu jį čia, eisiu užtaisyti taip, kad jisai susieitų su duktere. (Garsiai). Sviesiausias karalaiti! pavelykit atsisveikinti su jumis.

25 psl.

Hamletas. Iš viso, ką galite paimti nuo manęs, nieko taip noriai aš jums neatiduosiu, kaip savo gyvastį, savo gyvastį, savo gyvastį.

Polonijus. Sudiev, karalaiti!

Hamletas. Persenęs pliauškikas, kvailys.

(Rozenkrancas ir Gildenšternas įeina).

Polonijus. Judu norita matyt karalaitį? Štai jis.

Rozenkrancas (Polonijui). Ačiu (Polonijus išeina).

Gildenšternas. Augštai gerbiamasis karalaiti!

Rozenkrancas. Brangiausias karalaiti!

Hamletas. Sveiki, bičiuliai! Ar da tu gyvas, Gildenšterne? Ką įstengi, Rozenkrance? Kaip einas judviem?

Rozenkrancas. Kaip eisis, karalaiti! Kaip visiems vidutiniems žmonėms.

Gildenšternas. Laimingiems jau dėlto, kad mudu nejieškova didelės laimės.

Hamletas. Ir jei likimas pasityčioja, tai ir gerai?

Rozenkrancas. Taip tai jau ne, karalaiti!

Hamletas. Tai judu jieškota vidutinio pasisekimo! Ir gerai darota, bet likimas – nelabas diedas. Kas girdėti, vyrai?

Rozenkrancas. Šiaip nieko, tik svietas, karalaiti, eina geryn!

Hamletas. Iš tikro? Ar jis iš proto būtų išėjęs? Beje, pasakykita, kuo prasikaltota likimui, kad jis atvarė judu į kalėjimą?

Gildenšternas. Į kalėjimą, karalaiti!

Hamletas. Taip. Danija tai kalėjimas.

Rozenkrancas Tai ir visas pasaulis – kalėjimas.

Hamletas. Nekitaip. Pasaulis tai vienas didelis kalėjimas, turintis visokius skyrius. Danija bjauriausias skyris.

Rozenkrancas. Ant to negalima tikt, karalaiti!

Hamletas. Gal būt judviem kitaip išrodo. Laimę ir nelaimę kiekvienas supranta saviškai, bet mano nuomone pasaulis tai kalėjimas.

Rozenkrancas. Rasi Danija perangšta platiems jūsų sumanymams ir todėl išrodo kalėjimu.

Hamletas. Dievulėliau! aš riešuto kevale jausčiaus valdonu begalinių plotų, kad nesapnuočiau bjaurių sapnų.

Gildenšternas. Tai tikrai didybės sapnai, nes didžiuojantysis sapnuoja savo svajones.

Hamletas. Ar sapnas tai svajonės šešėlis?

26 psl.

Rozenkrancas. Nekitaip; Didybė man rodos kuo tai taip netikru, nesugraibomu, kad mano nuomone tai tik šešėlio šešėlis.

Hamletas. Jei taip, tai mūsų elgėtos, kurie apie didelius daiktus nesvajoja–tikri žmonės, o karaliai ir didvyriai tai tik elgėtų šešėliai. Šiandien aš tiesiog kvailas, negaliu samprotauti. Ar neužeiti pas karalių?

Rozenkrancas ir Gildenšternas. Mudu mielai būsiva jūsų draugais.

Hamletas. Kvailybėje? Ne, vyrai! Ir be judviejų aš turiu daugybę draugų. Teisybę sakant, kvailybė tai ne retas daiktas mūsų pilyj’. Ko judu Gelsingeryj?

Rozenkrancas. Norėjova aplankyti jus, karalaiti!

Hamletas. Aš tikras elgėta, neturiu nei kuo padėkoti, bet ačiu judviem, bičiuoliai, nors ta mano dėka nei skatiko neverta. Ar judu prašyti, ar patįs čion atvažiavota, iš gero noro. Sakykita, vyrai!

Gildenšternas. Ką čia sakyt?

Hamletas. Vistik-tiek ką nesakytumėta: iš judviejų akių aš matau, kad judu prašyti.

Rozenkrancas. Kamgi mudu prašyti?

Hamletas. Tą tai jau judu turita žinot. Bet vardan mūsų draugystės nuo pat mažens, nuolatinio bičiuliavimos ir viso ko, kas yra geresnio šiame pasaulyje, pasakykita teisybę. Judu prašyti? Taip ar ne?

Rozenkrancas. (Gildenšternui). Ką sakyt?

Hamletas. (Į šalį). Kiaurai judu matau. (Garsiai). Jei mane mylita, nemeluokita.

Gildenšternas. Karalaiti! mudu prašyti.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Hamletas nepasitiki vien Dvasios žodžiais?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: PažinimasTikėjimas

2. Kaip Laertas ir Fortinbrasas padeda suprasti Hamleto delsimą?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Visi trys jaunuoliai neteko tėvų. Fortinbrasas iš pradžių nori atkeršyti už tėvą, o vėliau veda dvidešimt tūkstančių kareivių į Lenkiją dėl mažo žemės sklypelio; pamatęs jo kariuomenę, Hamletas gėdijasi, kad pats nieko nedaro, ir sako, kad atsargume tik viena dalis išminties, o „tris dalis baimės“. Laertas, sužinojęs apie tėvo mirtį, tuoj pat su minia įsiveržia į pilį: kerštas jam yra „švenčiausia vaikų priedermė“, ir jis pasiruošęs žudyti net bažnyčioje. Šalia jų matyti, kad Hamletas daug mąsto ir abejoja, todėl delsia. Bet Laerto skubotumas nėra pavyzdys: jis tampa karaliaus įrankiu ir žūsta nuo savo paties užnuodyto kardo.

Rašiniui: KerštasDora

3. Kas pražudo Ofeliją?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Ofelija visada klauso kitų. Brolis ir tėvas liepia jai nepasitikėti Hamleto meile, Polonijus uždraudžia su juo kalbėtis, ir ji paklūsta. Vėliau tėvas ją panaudoja kaip jauką: ji turi kalbėtis su Hamletu, o tėvas ir karalius slapta klausosi. Hamletas ją atstumia ir liepia eiti į vienuolyną, o netrukus nužudo jos tėvą. Netekusi ir mylimojo, ir tėvo, Ofelija išprotėja ir nuskęsta upėje. Ją pražudo ne vienas žmogus, o dvaras, kuriame visi ją naudoja savo tikslams, ir kerštas, į kurį ji pati nesikišo.

Rašiniui: MeilėKaltė

4. Kaip vienas Klaudijaus nusikaltimas veda prie kitų?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Klaudijus nunuodijo brolį ir gavo jo karūną bei žmoną. Kad tiesa neišaiškėtų, jis turi slėpti ir sekti: pasikviečia Rozenkrancą ir Gildenšterną, klausosi už divono. Jis pats prisipažįsta, kad atgailauti negali, nes neatsisako to, ką įgijo nusikaltimu. Tada jis siunčia Hamletą į Angliją su laišku, kuriuo prašo jį nužudyti, o kai tai nepavyksta, su Laertu rengia kovą, kurioje Laertas kausis užnuodytu kardu, o karalius paruoš užnuodytą gėrimą: „Piktą mes prašalinsime piktu“. Jo sumanyta kova pražudo Gendrutą, Laertą, Hamletą ir jį patį.

Rašiniui: ValdžiaKaltė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.