Rozenkrancas. Nekitaip; Didybė man rodos kuo tai taip netikru, nesugraibomu, kad mano nuomone tai tik šešėlio šešėlis.
Hamletas. Jei taip, tai mūsų elgėtos, kurie apie didelius daiktus nesvajoja–tikri žmonės, o karaliai ir didvyriai tai tik elgėtų šešėliai. Šiandien aš tiesiog kvailas, negaliu samprotauti. Ar neužeiti pas karalių?
Rozenkrancas ir Gildenšternas. Mudu mielai būsiva jūsų draugais.
Hamletas. Kvailybėje? Ne, vyrai! Ir be judviejų aš turiu daugybę draugų. Teisybę sakant, kvailybė tai ne retas daiktas mūsų pilyj’. Ko judu Gelsingeryj?
Rozenkrancas. Norėjova aplankyti jus, karalaiti!
Hamletas. Aš tikras elgėta, neturiu nei kuo padėkoti, bet ačiu judviem, bičiuoliai, nors ta mano dėka nei skatiko neverta. Ar judu prašyti, ar patįs čion atvažiavota, iš gero noro. Sakykita, vyrai!
Gildenšternas. Ką čia sakyt?
Hamletas. Vistik-tiek ką nesakytumėta: iš judviejų akių aš matau, kad judu prašyti.
Rozenkrancas. Kamgi mudu prašyti?
Hamletas. Tą tai jau judu turita žinot. Bet vardan mūsų draugystės nuo pat mažens, nuolatinio bičiuliavimos ir viso ko, kas yra geresnio šiame pasaulyje, pasakykita teisybę. Judu prašyti? Taip ar ne?
Rozenkrancas. (Gildenšternui). Ką sakyt?
Hamletas. (Į šalį). Kiaurai judu matau. (Garsiai). Jei mane mylita, nemeluokita.
Gildenšternas. Karalaiti! mudu prašyti.
Hamletas. Aš pasakysiu kam. Tąsyk judviem daugiau nieko nereiks pasakoti ir judu visiškai užlaikysita prižadėtą karaliui ir karalienei paslaptį. Neseniai, nežinau dėlko, prapuolė visas mano smagumas. Nuo to laiko aš nieko negaliu veikti, man pasidarė taip liudna, kad žemė mano akyse pavirto į pliką uolą, o dangus, tasai gražusis dangus su saule, mėnesiu ir nesuskaitoma žvaigždžių daugybe išrodo lyg užkrečiamų garų debesis. Žmogus–gamtos karalaitis, pavyzdis visiems kitiems sutvėrimams, su jo galingu protu, įvairių įvairiausiais jausmais–nei daugiau, nei mažiau, kaip molio gabalas. Nepatinka man žmogus, moteriškė da labiau. Ko juokiatos? Tikra teisybė.
Rozenkrancas. Netikiu, karalaiti!
Hamletas. Ką randata juokingo tame, kad man nepatinka žmogus.
Rozenkrancas. Jei jums nepatinka žmonės, tai nepriimsite artistų, kuriuos mudu sutikova ant kelio. Jie norėtų jums ką-nors sulošti.
Hamletas. Kodėl nepriimsiu? Lošiantieji karalių roles labai pageidaujami. Karžygiai čia ras darbo savo kardams. Prielaidinis irgi turės pasisekimą, o juokdario kvailystės išmintingus privers kvailiot. Kunigaikščiutė eilėmis išreikš savo meilę. Kas tie per artistai?
Rozenkrancas. Tie patįs, karalaiti, kurie jums anuomet labai patiko. Jie džiaugtųs, jei ir dabar patiktų.
Hamletas. Kodėl nepatiks! Bet jie neparodys tokių stebūklų, kokius parodė mano dėdė, dabartinis Danijos karalius. Kol tėvas buvo gyvas, visi laikė dėdę už menką žmogų, o dabar moka už mažą jo paveikslėlį po dešimtį, dvidešimtį ir keturesdešimtį raudonųjų. Filosofijai reikėtų išrasti, dėlko menki vyrai virsta į didvyrius, didvyriams išmirus. (Girdėti trimituojant).
Gildenšternas. Štai ir artistai. (Įeina trįs artistai).
Hamletas. Eikite šen vyrai! Sveiki, gyvi. Pasisveikinkime. Man reikia priderančiai sutikti artistus, kad paskui nekalbėtų, buk aš per geras esu žmonėms, už kuriuos jųs daug vertesni. Sveiki, druti, vyrai! Bet mano dėdė–tėvas ir motina–teta labai apsirinka.
Gildenšternas. Kame, karalaiti!
Hamletas. Jisai ir ji nežino, kad aš tik tąsyk kvailioju, kada varo vakarys; kaip pučia pietys, aš atskiriu vanagą nuo erelio. (Įeina Polonijus).
Polonijus. Sveiki. vyrai!
Hamletas. Klausykita, Gildenšterne ir tu, Rozenkrance–kiekvienai ausiai po vieną klausytoją–tas susenęs kudykis, kurį judu čia matota, da neišlipo iš lopšio.
Rozenkrancas. Gal būt, vėl atsigulė į jį. Sako, kad senatvė tai kudikystės pagrįžimas.
Hamletas. Aš įspėsiu jo mintis: jisai atėjo pranešti man apie artistus. Pamatysite. . .
Polonijus. Karalaiti! pasakysiu jums naujieną.
Hamletas. Aš jums taip gi. Kol da gyvas buvo artistas Roscijus Ryme. . .
Polonijus. Pas mus atkeliavo artistai.
Hamletas. Ištikro?
Polonijus. Kaip mane gyvą matot.
Hamletas.
Asilus balnoja,
Mūs’ artistai joja.
Polonijus. Puikųs artistai! Šiam pasaulyj nerasit geresnių lošti tragedijoms, komedijoms, tragikomedijoms, dramoms su trijomis vienybėmis ir dramatiškiems veikalams be jokios vienybės. Seneka nieko nėra parašęs taip verksmingo, Plautas– nieko taip juokingo, ko jie nesuloštų, vistik-tiek ar tai būtų parašyta geriausiomis eilėmis ar netikusiomis ne-eilėmis.
Hamletas.
Jefte, žydų teisdary!
Kokį lobį tu turi!
Polonijuš. Kokį lobį jis turėjo?
Hamletas. Kokį!
Gražią dukterį turėjo;
Ją jisai labai mylėjo.
Polonijus. (Į šalį) Vis apie mano dukterį.
Hamletas. Ar neteisybė, Jefte?
Polonijus. Jei jau aš esu Jeftė, tai teisybė, turiu dukterį, kurią labai myliu.
Hamletas. Vieno iš kito dar nematyt.
Polonijus. Kasgi matyt, karalaiti!
Hamletas. Kas?
Žmogus rėngia taip
Likimas kitaip–
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Hamletas nepasitiki vien Dvasios žodžiais?
Rašiniui: PažinimasTikėjimas
2. Kaip Laertas ir Fortinbrasas padeda suprasti Hamleto delsimą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Visi trys jaunuoliai neteko tėvų. Fortinbrasas iš pradžių nori atkeršyti už tėvą, o vėliau veda dvidešimt tūkstančių kareivių į Lenkiją dėl mažo žemės sklypelio; pamatęs jo kariuomenę, Hamletas gėdijasi, kad pats nieko nedaro, ir sako, kad atsargume tik viena dalis išminties, o „tris dalis baimės“. Laertas, sužinojęs apie tėvo mirtį, tuoj pat su minia įsiveržia į pilį: kerštas jam yra „švenčiausia vaikų priedermė“, ir jis pasiruošęs žudyti net bažnyčioje. Šalia jų matyti, kad Hamletas daug mąsto ir abejoja, todėl delsia. Bet Laerto skubotumas nėra pavyzdys: jis tampa karaliaus įrankiu ir žūsta nuo savo paties užnuodyto kardo.
Rašiniui: KerštasDora
3. Kas pražudo Ofeliją?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Ofelija visada klauso kitų. Brolis ir tėvas liepia jai nepasitikėti Hamleto meile, Polonijus uždraudžia su juo kalbėtis, ir ji paklūsta. Vėliau tėvas ją panaudoja kaip jauką: ji turi kalbėtis su Hamletu, o tėvas ir karalius slapta klausosi. Hamletas ją atstumia ir liepia eiti į vienuolyną, o netrukus nužudo jos tėvą. Netekusi ir mylimojo, ir tėvo, Ofelija išprotėja ir nuskęsta upėje. Ją pražudo ne vienas žmogus, o dvaras, kuriame visi ją naudoja savo tikslams, ir kerštas, į kurį ji pati nesikišo.
Rašiniui: MeilėKaltė
4. Kaip vienas Klaudijaus nusikaltimas veda prie kitų?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Klaudijus nunuodijo brolį ir gavo jo karūną bei žmoną. Kad tiesa neišaiškėtų, jis turi slėpti ir sekti: pasikviečia Rozenkrancą ir Gildenšterną, klausosi už divono. Jis pats prisipažįsta, kad atgailauti negali, nes neatsisako to, ką įgijo nusikaltimu. Tada jis siunčia Hamletą į Angliją su laišku, kuriuo prašo jį nužudyti, o kai tai nepavyksta, su Laertu rengia kovą, kurioje Laertas kausis užnuodytu kardu, o karalius paruoš užnuodytą gėrimą: „Piktą mes prašalinsime piktu“. Jo sumanyta kova pražudo Gendrutą, Laertą, Hamletą ir jį patį.
Rašiniui: ValdžiaKaltė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.