Juk pats žinai:
Nuo žmogaus likimo
Nėr atsiginimo.
Paskui. . Kalbos pabaiga pati pasirodė. )Įeina keli artistai). Prašom, prašom, vyrai! Labai malonu su jumis pasimatyt. Sveiki, vyručiai! O, seniai matytas! tavo ir smakras jau apžėlė; kaip paskutinį kart matėmės barzdos dar nebuvo. O tu, jaunoji panele, nuo to laiko ant pusės sprindžio pašokai nuo žemės į dangų! Dieve, duok, kad tavo balsas visuomet skambėtų, kaip auksas. Nėr ko laukti–prie darbo, prie darbo! Męs, kaip medinčiai, nušausim pirmutinį žvėrį, kurį pamatysim. Grečiaus parodykit, ką galit. Padeklamuokit kokį-nors karštą monologą.
Artistas. Ką liepsit, karalaiti!
Hamletas. Tu ką-tai deklamavai. Nepamenu, loštas ar neloštas tai veikalėlis. Nevisiems jisai patiko. Vieni sakė, kad čionai tušti žodžiai, neturinti jokios prasmės. Kiti tvirtino, kad juose labai daug prasmės. Anot vienų veikalas parašytas su dideliu talentu: scenos sustatytos ir vedamos puikiai, paveikslai stebėtinai gražųs, lošimas labai pakelia dvasią. Kiti to nepripažino, peikė jį. Man labai patiko Enejaus apsakinėjimas Didonai, o labiausiai vieta, kurioje Enejus pasakoja apie Prijamo užmušimą. Jei atsimeni, pradėk nuo šios eilės. . .
Ir smarkus Pyrrus, lyg liutas iššoko...
Rodos netaip, bet tikrai prasideda Pyrru:
Ir narsus Pyrrus, tasai juodašarvis,
Turėdamas širdyje juodą mintį
Tai juodai nakčiai buvo panašus,
Kada iš arklio išsiritęs pilvo,
Ginklais švytravo baisiai susitepęs,
Nuo pat galvos lig kojų aptaškytas
Krauju tėvų ir močių ir vaikų,
Sunų ir dukterų nužudytųjų.
Nuo saulės spindulių sukepęs kraujas
Jo rubams bjaurų blizgėsį priduoda;
Rustybės ugnimi baisiausios užsidegęs
Skernagio tigro akimis Prijamą
Jis vien tik jieško, idant nužudytų. . .
Deklamuok toliau!
Polonijus. Puikiai, karalaiti! Deklamuojat labai puikiai. Jausmai išreikšti kuogeriausiai.
Artistas. (Deklamuoja).
Ir štai jis randa jį; jo drebanti ranka
Prieš savo priešus kelia kalaviją;
Bet ginklas rankos senòs nebeklauso
Ir krint ant žemės, smūgio neuždavęs.
Įdūkęs Pyrrus skubin kuograičiausiai
Nelygiai kovai galą padaryt.
Jis pakelia nuo žemės priešo kardą
Ir tuoj Prijamas krinta užmuštas.
Čia Trojos miestas, nors nebegyvuojąs,
Tečiaus išrodo lyg atjaučiąs smūgį,
Nes sutraškėjo umai gaisro liepsnos.
Tą traškėsį išgirdęs perkūningą
Umai sustojo Pyrrus; jojo kardas,
Nustyro ore. Ir Pyrrus ant vietos
Stovėjo nesijudindams, lyg šmėkla,
Bet kaip dažnai prieš perkūniją ore
Nepaprastoji tyla pasidaro:
Nebepuč vėjas, debesiai sustoja
Ir viskas tartum miršt, ant žemės,
Tik štai umai sudund’ baisus perkūnas,–
Taip lygiai čia po trumpos valandėlės,
Pyrrus žiauriu užsidegė jausmu–
Priešo neapkantos, besočios kraugerystės.
Niekad cyklopų sunkųs plieno kūjai
Marsui puikius šarvus bekaldami
Taip nemušė įnirtusiai ir veikiai,
Kaip krūvinas čia Pyrro kardas
Kapojo nelaimingąjį Prijamą.
O tu Likime, kodėl gi dievai
Neatim iš tavęs galybės tavo,
Visai sutrupindami stipinus
Tavojo rato ir jo neišblaškc
Į pat giliausią vietą Pragaro. . .
Polonijus. Perilgai traukiasi.
Hamletas. Tu nori, kad sutrumpintų ir apkarpytų monologą, kaip ir tavo barzdą? (Artistui). Deklamuok toliau. Jisai mėgsta tik nepritinkančias eiles, nuo geresniųjų snaust ima. Pradėk apie Hekubą.
Artistas.
Bet kas dabar išvystų karalienę
Su sutaršytais plaukais, pusnuogę..
Hamletas. (Pertraukdamas). Pusnuogė, su sutaršytais plaukais!
Polonijus. Puikiai! pusnuogė Karalienė su sutaršytais plaukais. Labai puikiai!
Artistas.
Bebėgant basą ir tartum ketinant
Visą baisingą užgesinti gaisrą
Srovėmis savo ašarų gausių
Su skarmalu ant tos galvos garbingos,
Kur neseniai blizgėjo dijadema. . .
Vietoje rūbų dengia josios kūną,
Nuvargintą ir bado nukankintą,
Pagauta ant graitosios lovos marška,
Jei kas tai pamatytų, jį prakeiktų
Baisiausiais žodžiais savąjį likimą. . .
Bet jei dievai ją patįs čia regėtų
Bestovinčią prieš Pyrrų kraugeringą,
Kapojantį beširdžiai josios vyrą,–
Na, tuomet, jei dievai tur širdį,
Jau pirmas beviltingas josios šauksmas
Į ašaras paverstų jų akis
Ir jie nebetylėtų. . .
Polonijus. Žiūrėkit, jis perbalo, ašaros bėga iš akių. . . Gana! Paliauk!
Hamletas. Gerai! Užbaigsi paskui. Polonijau! Žiūrėk, kad jiems duotų gerą gyvenimą ir apsieitų su jais kaip galima mandagiau. Artistai, tai gadynės atbalsys: jų papeikimas gyvam baisesnis už papeikimą, ant kapo užrašytą.
Polonijus. Karalaiti! Aš priimsiu juos pagal jų vertybę.
Hamletas. Ei, ne! Geriau. Jei žmogų priimtų pagal jo vertybę, tai didumui atsieitų antausius atskaldyti. Priimk juos pagal savo vertybę, atmindamas, kad juo jų vertybė yra mažesnė, tuo tavoji didesnė. Veskis.
Polonijus. Eime, vyrai!
Hamletas. Eikit, rytoj lošit dramą. Beje! Ar galėsit lošti „Gonzagos užmušimą?“
Artistas. Galėsim, karalaiti!
Hamletas. Gerai. O ar galima bus pridėti keliolika eilučių, kurias aš parašysiu?
Artistas. Galima, karalaiti!
Hamletas. Labai gerai. Eikkite paskui tą poną, tik nesijuokkite iš jo (Polonijus ir artistai išeina). Su judviem, Rozenkrance ir Gildenšterne, aš persiskirsiu iki vakarui. Sudiev!
Rozenkrancas. Nepalaikykit už piktą, karalaiti! (Išeina).
Hamletas. Dabar aš vienas. Kas aš per vyras? Vergas! daugiaus nieko. Artistas, išreikšdamas savo jausmus sunkiomis eilėmis, perbala, verkia, dreba... Dėlko? Kas per priežastis? Tušti žodžiai. Kokia tai Hekuba! Kas jam Hekuba? Ko ašaras lieja dėl jos?
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Hamletas nepasitiki vien Dvasios žodžiais?
Rašiniui: PažinimasTikėjimas
2. Kaip Laertas ir Fortinbrasas padeda suprasti Hamleto delsimą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Visi trys jaunuoliai neteko tėvų. Fortinbrasas iš pradžių nori atkeršyti už tėvą, o vėliau veda dvidešimt tūkstančių kareivių į Lenkiją dėl mažo žemės sklypelio; pamatęs jo kariuomenę, Hamletas gėdijasi, kad pats nieko nedaro, ir sako, kad atsargume tik viena dalis išminties, o „tris dalis baimės“. Laertas, sužinojęs apie tėvo mirtį, tuoj pat su minia įsiveržia į pilį: kerštas jam yra „švenčiausia vaikų priedermė“, ir jis pasiruošęs žudyti net bažnyčioje. Šalia jų matyti, kad Hamletas daug mąsto ir abejoja, todėl delsia. Bet Laerto skubotumas nėra pavyzdys: jis tampa karaliaus įrankiu ir žūsta nuo savo paties užnuodyto kardo.
Rašiniui: KerštasDora
3. Kas pražudo Ofeliją?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Ofelija visada klauso kitų. Brolis ir tėvas liepia jai nepasitikėti Hamleto meile, Polonijus uždraudžia su juo kalbėtis, ir ji paklūsta. Vėliau tėvas ją panaudoja kaip jauką: ji turi kalbėtis su Hamletu, o tėvas ir karalius slapta klausosi. Hamletas ją atstumia ir liepia eiti į vienuolyną, o netrukus nužudo jos tėvą. Netekusi ir mylimojo, ir tėvo, Ofelija išprotėja ir nuskęsta upėje. Ją pražudo ne vienas žmogus, o dvaras, kuriame visi ją naudoja savo tikslams, ir kerštas, į kurį ji pati nesikišo.
Rašiniui: MeilėKaltė
4. Kaip vienas Klaudijaus nusikaltimas veda prie kitų?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Klaudijus nunuodijo brolį ir gavo jo karūną bei žmoną. Kad tiesa neišaiškėtų, jis turi slėpti ir sekti: pasikviečia Rozenkrancą ir Gildenšterną, klausosi už divono. Jis pats prisipažįsta, kad atgailauti negali, nes neatsisako to, ką įgijo nusikaltimu. Tada jis siunčia Hamletą į Angliją su laišku, kuriuo prašo jį nužudyti, o kai tai nepavyksta, su Laertu rengia kovą, kurioje Laertas kausis užnuodytu kardu, o karalius paruoš užnuodytą gėrimą: „Piktą mes prašalinsime piktu“. Jo sumanyta kova pražudo Gendrutą, Laertą, Hamletą ir jį patį.
Rašiniui: ValdžiaKaltė
5. Kodėl aktoriaus deklamacija apie priverčia Hamletą kaltinti save?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.