Hamletas32-34 psl. · apie 5 min.
Antrasis veiksmas41% kūrinio
32 psl.

Ką jis darytų, jei turėtų nuliūdimui tokią priežastį, kokią aš turiu? Jisai ašaromis užlietų visą teatrą, šauksmu išgązdintų nusidėjimą, kaltininkai sumištų iš išgąsčio, teisieji alptų teatre. O aš? Menkas, niekam netikęs žmogpalaikis, žinodamas, kad nusidėjimas pražudė gyvastį ir karalystę – keno? tėvo, didžiojo karaliaus – ką aš darau? Gal aš bijau? Tegu koksai drąsuolis pabando užgauti mane žodžiu, pakelti priešais mane ranką. Aš tuoj jam padarysiu galą, jo lavoną išmesiu laukan varnams lesti.

Kasgi čia man dabar pasidarė? Matau žmogžudį, paleistuvystės baidyklę, dangus ir žemė liepia atkeršyti, o aš piktumą žodžiais, keiksmais išreiškiu. Jam nieko nedarau – aš, užmuštojo tėvo sūnus, motinos nuopuolio liūdytojas... Hamlete! Hamlete! Kas tau? Į ką pavirtai...

Prote, imkis už darbo! Skaičiau, kad nusidėjimas, matydamas baisų savo paveikslą gerų artistų lošime, taip jo išsigąsta, kad prie visų ima gailėties, išduoda save. Žmogžudystė, neturėdama liežuvio, negali į mus kalbėti, ji apsireiškia kitokiu būdu. Artistams liepsiu lošti dramą, primenančią tėvo užmušimą. Per visą lošimo laiką aš žiūrėsiu į dėdę. Jei jo veidas persimainys, žinosiu, ką daryt. Gal būt, dvasia, kuri man pasirodė. yra pikta dvasia. Velnias gali pavirsti į ką tik jis nori. Gal jis tėvo išvaizdoje gundė mane, norėjo prapuldyti. Rytojaus teatras bus sląstomis karaliaus sąžinei.

Trečiasis veiksmas

33 psl.

Pirmasis apsireiškimas.

Karaliaus pilis.

Karalius, karalienė, Polonijus, Ofelija, Rozenkrancas ir Gildenšternas įeina.

Karalius. Argi jau judu vikriais užklausimais negalėjota ištirt, ko jis taip nerimoja, lyg iš proto išėjęs?

Rozenkrancas. Jisai prisipažino mudviem, kad jo protas nesveiks, tiktai nenorėjo pasakyti dėlko sumišo.

Gildenšternas. Nesidavė tardyti. Kaip tik mudu pradedava apie tai kalbėti, jisai vikriai apsimeta bepročiu.

Karalienė. Kaip jis judu priėmė?

Rozenkrancas. Labai gerai, kaip prider karalaičiui.

Gildenšternas. Bet matyt, kad jo meilumas buvo daugiau nuduotas.

Rozenkrancas. Jisai mudviejų mažai ko teklausinėjo, bet gudriai atkirzdavo mudviejų užklausimus.

Karalienė. Ar įkalbėjota jam pasilinksminti?

Rozenkrancas. Eidami mudu sutikova artistus, pasakėva apie tai karalaičiui ir jis, rodos, labai iš to nudžiugo. Dabar jie čionai, pilyj. Aš girdėjau, jiems jau paliepta šį-vakar ką-nors sulošti dėl karalaičio.

Polonijus. Taip, tai teisybė. Karalaitis net man įsakė prašyti, kad ir jųs, šviesiausias karaliau ir maloningiausioji karaliene, teiktumėtės būti teatre.

Karalius. Aš mielai ateisiu. Labai man smagu išgirsti apie tokį jo norą. Piliškiai! pasistengkite, kad Hamletui patiktų teatras.

Rozenkrancas. Stengsimės, kiek įmanydami, viešpatie karaliau! (Rozenkrancas ir Gildenšternas išeina.)

Karalius. Išeik ir tu Gendruta! Aš liepiau slapta įvilioti Hamletą. Jis čionai, lyg išnetyčių, sutiks Ofeliją. Mudu gi su Poloniju pasislėpsiva už divonų ir išgirsiva judviejų kalbą: tėvai turi tiesą visokiais būdais sekti vaikų darbus. Bus aišku, meilė ar kas kita įvarė jam ligą.

34 psl.

Karalienė. Gerai, aš išeisiu. Kaip aš trokščiau, kad tavo, Ofelija, gražumas būtų jo ligos priežastimi. Tąsyk tavo širdies gerumas ir palaiminta meilė galėtų sugrąžinti jam sveikatą.

Ofelija. Kad Dievas duotų... (Karalienė išeina).

Polonijus. Ofelija! paimk kningą ir vaikščiok čionai, lyg skaitydama. O męs, viešpatie karaliau, pasislėpsime šičion. Ofelija! atsimink, kad apsimetus nežinojimu ir Dievo baime tu ir patį velnią apgausi.

Karalius. Tikra teisybė (Į šalį) Pasileidusios moteriškės nuraudonuotas veidas nėr taip bjaurus, kaip mano darbai, gražiais žodžiais padabinti. . . Sunkus mano nusidėjimas!

Polonijus. Ateina!. . . Karaliau, pasislėpkiva! (Juodu slepiasi, Ofelija nuošaliai).

Hamletas (įeina). Būt ar nebūt? Klausimas, kas geriau: kentėt likimo pasityčiojimus ar pasipriešinti jam ir ūmai užbaigti viską. . . Numirti-užmigti, nedaugiau. Ir užmigus amžinuoju miegu užbaigti širdies skaudėjimus, tukstančius visokių kūno kentėjimų. Kaip nenorėt tokio galo! . . . Numirti–užmigti. . . užmigti! . . O gal nevisiškai? Štai kliutis! . . Kokius sapnus mes sapnuosime aname miege, kada šio gyvenimo rupesčiai pasibaigs? Tai klausimas, kuriame yra apie ką pagalvoti. Dėlei to klausimo žmonės kankinasi per visą savo amžį. . . Kitaip kas kentėtų svieto piktybę, didžiūnų puikybę, tironų prispaudą, įstatymų neteisybes, laiko persekiojimus, jei vienas peilio bakstelėjimas gali išgelbėti nuo to visko. Kas neštų sunkaus gyvenimo jungą, jei ne baimė: kas bus tenai? tenai anoje šalyje, iškur niekas negrįžta? Baimė apima ir verčia sunkiai kentėt, kad neiti į tą nežinomąjį kraštą. Taip sąžinė nuginkluoja drąsą, protavimas sulaiko pasiryžimą ir galingas troškimas nepereina į veiksmą. . . Cit! Ofelija! dievaite, paminėk mano nuodėmes savo maldose!

Ofelija. Kaip jūsų sveikata, karalaiti?

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Hamletas nepasitiki vien Dvasios žodžiais?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: PažinimasTikėjimas

2. Kaip Laertas ir Fortinbrasas padeda suprasti Hamleto delsimą?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Visi trys jaunuoliai neteko tėvų. Fortinbrasas iš pradžių nori atkeršyti už tėvą, o vėliau veda dvidešimt tūkstančių kareivių į Lenkiją dėl mažo žemės sklypelio; pamatęs jo kariuomenę, Hamletas gėdijasi, kad pats nieko nedaro, ir sako, kad atsargume tik viena dalis išminties, o „tris dalis baimės“. Laertas, sužinojęs apie tėvo mirtį, tuoj pat su minia įsiveržia į pilį: kerštas jam yra „švenčiausia vaikų priedermė“, ir jis pasiruošęs žudyti net bažnyčioje. Šalia jų matyti, kad Hamletas daug mąsto ir abejoja, todėl delsia. Bet Laerto skubotumas nėra pavyzdys: jis tampa karaliaus įrankiu ir žūsta nuo savo paties užnuodyto kardo.

Rašiniui: KerštasDora

3. Kas pražudo Ofeliją?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Ofelija visada klauso kitų. Brolis ir tėvas liepia jai nepasitikėti Hamleto meile, Polonijus uždraudžia su juo kalbėtis, ir ji paklūsta. Vėliau tėvas ją panaudoja kaip jauką: ji turi kalbėtis su Hamletu, o tėvas ir karalius slapta klausosi. Hamletas ją atstumia ir liepia eiti į vienuolyną, o netrukus nužudo jos tėvą. Netekusi ir mylimojo, ir tėvo, Ofelija išprotėja ir nuskęsta upėje. Ją pražudo ne vienas žmogus, o dvaras, kuriame visi ją naudoja savo tikslams, ir kerštas, į kurį ji pati nesikišo.

Rašiniui: MeilėKaltė

4. Kaip vienas Klaudijaus nusikaltimas veda prie kitų?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Klaudijus nunuodijo brolį ir gavo jo karūną bei žmoną. Kad tiesa neišaiškėtų, jis turi slėpti ir sekti: pasikviečia Rozenkrancą ir Gildenšterną, klausosi už divono. Jis pats prisipažįsta, kad atgailauti negali, nes neatsisako to, ką įgijo nusikaltimu. Tada jis siunčia Hamletą į Angliją su laišku, kuriuo prašo jį nužudyti, o kai tai nepavyksta, su Laertu rengia kovą, kurioje Laertas kausis užnuodytu kardu, o karalius paruoš užnuodytą gėrimą: „Piktą mes prašalinsime piktu“. Jo sumanyta kova pražudo Gendrutą, Laertą, Hamletą ir jį patį.

Rašiniui: ValdžiaKaltė

5. Kodėl aktoriaus deklamacija apie priverčia Hamletą kaltinti save?

Pasirink atsakymą

6. Kas, pasak Hamleto monologo „Būt ar nebūt?“, sulaiko žmones nuo to, kad jie nutrauktų savo kančias?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.