Hamletas35-37 psl. · apie 5 min.
Trečiasis veiksmas45% kūrinio
35 psl.

Hamletas Labai dėkui. Aš sveikas.

Ofelija. Karalaiti! aš seniai rengiausi sugrąžinti jums daiktus, kuriuos jųs teikėtės duoti man, kaipo dovaną. Malonėkite juos priimti.

Hamletas. Anaiptol! tau aš nieko nedovanojau, Ofelija!

Ofelija. Jųs, tur būt, užmiršote, karalaiti! Duodami, taip meiliai kalbėjote, kad tos dovanos buvo man labai brangios. Persimainėte jųs. Atsiimkite ir dovanas: širdžiai brangi dovana nuo širdies.

Hamletas. Cha-cha-cha! Ofelija! ar tu dora mergaitė!?

Ofelija. Karalaiti!

Hamletas. Ir graži?

Ofelija. Ką jųs norite pasakyt, karalaiti!

Hamletas. Štai ką: jei esi dora ir graži, tai neduok dorybei bičiuliauti su grožybe.

Ofelija. Kas gali būt geresniu grožybei draugu, jei ne dorybė.

Hamletaš. Žinia! Bet dalykas tame, kad greičiau gražumas nustelbs dorybę, negu dorybė pastiprins gražumą. Pirma tai buvo abejotinas daiktas, dabar jau niekas apie tai neabejoja. Aš kada-tai mylėjau tave, Ofelija!

Ofelija. Tikėjau tam, karalaiti!

Hamletas. Bereikalo. Dorybės nečiepyja į seną medį. Kas buvo to nesugrąžinsi. Aš nemylėjau tavęs.

Ofelija. Tai aš apsirikau.

Hamletas. Įstok į vienuolyną, Ofelija! Kam platinti nusidėjėlius? Aš rodos nepeiktinas žmogus, o jaučiuosi taip sunkiai nusidėjusiu, kad geriaus būtų buvę, jei motina būtų manęs nepagimdžiusi. Aš apimtas didybe, pilnas kerštų, nupuikęs. Mano širdyje taip daug pikto, kad protas negali apimti, vaidintuvė–apreikšti, o laikas ištesėti tai padaryt. Kas iš tokių, kaip aš, sutvėrimų, kurie turi šliaužti tarp dangaus ir žemės? Mes visi nevidonai, netikėk nei vienam. Eik į vienuolyną! Kur tavo tėvas?

Ofelija. Namie, karalaiti!

Hamletas. Užsidaryk duris ir neišleisk jo niekur; tegu kvailioja namie. Likkis sveika!

Ofelija. Visagalis Dieve! apsaugok jį.

36 psl.

Hamletas. Jei tu tekėsi už vyro, tai į kraitį aš tau duosiu štai kokį prakeikimą: būk tu gryna kaip ledas, balta kaip sniegas, žmonės tave vistiek apkalbės. Eik į vienuolyną! Jei jau būtinai nori tekėt, tai tekėk už kvailo: išmintingi gerai žino, kokias baidykles iš jų darote. Eik į vienuolyną! Įstok kuogreičiau. Sudiev!

Ofelija. Dievo galybė teišgydo jį!

Hamletas. Žinau, kaip jųs raudonuojatės. Dievas duoda jums vieną veidą, jus darote sau kitą. Šokinėjate, bėginėjate, apkalbinėjate, darkotės ir viską nuverčiate ant nežinojimo. Gana, aš negaliu apie tai daugiau kalbėti: iš to sumišo mano protas. Aš tau sakau, mes ir girdėti nenorime apie vedimą pačių. Kas vedęs tegu sau gyvena, išskiriant vieną. Kiti gi turi būt nevedę. Eik į vienuolyną! (Hamletas išeina).

Ofelija. (viena). Koksai galingas žuvo protas! Piliškio akįs, mokslininko liežuvis, kariautojo narsumas. Jisai buvo plačios mūsų karalystės didžiausia viltis ir puikiausias žiedas, neatsigėrėjamas pavyzdis visiems. Pražuvo, dingo viskas! Ir man, jo mylimaijai, girdėjusiai tiek meilių žodelių, atsieina matyt, kaip suiro tasai puikus karališkas protas, skambėjęs it dangiškosios arfos stygos, man lemta regėt, kaip žydinčią jaunystę sudarkė sumišimas! Aš nelaiminga, nelaimingiausia iš visų mergaičių!... (Karalius ir Polonijus islenda).

Karalius. Ne? tai ne meilė. Nors jis ir nenuosekliai kalbėjo, bet jo kalba tai ne sumišėlio kalba. Jisai turi paslėpęs ką-tai širdyje. Jo nerimastis pavojinga; reikia prašalinti pavojų. Taigi Hamletas važiuos į Angliją; mes pavesime jam atimti duoklę. Gal kelionė išvarys ligą, sugrąžins jam protą. Ką manai apie tą dalyką tu, Polonijau?

37 psl.

Polonius. Sugalvota gudriai, bet man visgi rodos, kad Hamletas iš meilės sumišo. Ofelija! mums nereikia pasakot, ką jisai kalbėjo: mes viską girdėjome. Darykite, viešpatie, kaip jums patinka, bet aš patarčiau, kad teatrui pasibaigus karalienė pasišauktų Hamletą pas save ir prispyrus jį smarkiau, viską sužinotų. Aš, jei pavelysite, ten kur-nors pasislėpsiu ir išgirsiu judviejų kalbą. Jei karalienei jisai neprisipažins, tai siųskite jį į Angliją ar kur kitur.

Karalius. Pabandysim dar kartą. Reikia ką-nors pradėt. Negalima taip palikt: pavojingas daiktas duoti liuosybę tokiam bepročiui. (Visi išeina).

Antrasis apsireiškimas.

Salė pilyj’. Hamletas ir keli artistai įeina.

Hamletas. Kalbėkite liuosai, taip, kaip aš prieš jus kalbu. Nerėkaukite ir nemosuokite rankomis be reikalo. Nesikarščiuokite perdaug! Žiūrėkite, kad žodžiai atsakytų veiksmui, o veiksmas žodžiams. Artizmas tame, kad kuo tikriausiai nuduoti prigimimą. Eikite ir rengkitės. (Artistai išeina). (Polonijui, kuris įeina su Rozenkrancu ir Gildenšternu). O ką? Karalius teiksis ateiti į teatrą?

Polonijus. Bus, drauge su karaliene ir dvariškiais.

Hamletas. Tai paliepk artistams pasiskubinti.

(Polonijus, Rozenkrancas ir Gildenšternas išeina).

Hamletas (įeinančiam Horacijui). Tai tu, Horacijau?

Horacijus. Aš, karalaiti!

Hamletas. Iš visų žmonių kuriuos teko man pažinti, tu teisingiausias.

Horacijus. Šviesiausias karalaiti!!...

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Hamletas nepasitiki vien Dvasios žodžiais?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: PažinimasTikėjimas

2. Kaip Laertas ir Fortinbrasas padeda suprasti Hamleto delsimą?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Visi trys jaunuoliai neteko tėvų. Fortinbrasas iš pradžių nori atkeršyti už tėvą, o vėliau veda dvidešimt tūkstančių kareivių į Lenkiją dėl mažo žemės sklypelio; pamatęs jo kariuomenę, Hamletas gėdijasi, kad pats nieko nedaro, ir sako, kad atsargume tik viena dalis išminties, o „tris dalis baimės“. Laertas, sužinojęs apie tėvo mirtį, tuoj pat su minia įsiveržia į pilį: kerštas jam yra „švenčiausia vaikų priedermė“, ir jis pasiruošęs žudyti net bažnyčioje. Šalia jų matyti, kad Hamletas daug mąsto ir abejoja, todėl delsia. Bet Laerto skubotumas nėra pavyzdys: jis tampa karaliaus įrankiu ir žūsta nuo savo paties užnuodyto kardo.

Rašiniui: KerštasDora

3. Kas pražudo Ofeliją?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Ofelija visada klauso kitų. Brolis ir tėvas liepia jai nepasitikėti Hamleto meile, Polonijus uždraudžia su juo kalbėtis, ir ji paklūsta. Vėliau tėvas ją panaudoja kaip jauką: ji turi kalbėtis su Hamletu, o tėvas ir karalius slapta klausosi. Hamletas ją atstumia ir liepia eiti į vienuolyną, o netrukus nužudo jos tėvą. Netekusi ir mylimojo, ir tėvo, Ofelija išprotėja ir nuskęsta upėje. Ją pražudo ne vienas žmogus, o dvaras, kuriame visi ją naudoja savo tikslams, ir kerštas, į kurį ji pati nesikišo.

Rašiniui: MeilėKaltė

4. Kaip vienas Klaudijaus nusikaltimas veda prie kitų?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Klaudijus nunuodijo brolį ir gavo jo karūną bei žmoną. Kad tiesa neišaiškėtų, jis turi slėpti ir sekti: pasikviečia Rozenkrancą ir Gildenšterną, klausosi už divono. Jis pats prisipažįsta, kad atgailauti negali, nes neatsisako to, ką įgijo nusikaltimu. Tada jis siunčia Hamletą į Angliją su laišku, kuriuo prašo jį nužudyti, o kai tai nepavyksta, su Laertu rengia kovą, kurioje Laertas kausis užnuodytu kardu, o karalius paruoš užnuodytą gėrimą: „Piktą mes prašalinsime piktu“. Jo sumanyta kova pražudo Gendrutą, Laertą, Hamletą ir jį patį.

Rašiniui: ValdžiaKaltė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.