Hamletas36-38 psl. · apie 5 min.
Trečiasis veiksmas46% kūrinio
36 psl.

Hamletas. Jei tu tekėsi už vyro, tai į kraitį aš tau duosiu štai kokį prakeikimą: būk tu gryna kaip ledas, balta kaip sniegas, žmonės tave vistiek apkalbės. Eik į vienuolyną! Jei jau būtinai nori tekėt, tai tekėk už kvailo: išmintingi gerai žino, kokias baidykles iš jų darote. Eik į vienuolyną! Įstok kuogreičiau. Sudiev!

Ofelija. Dievo galybė teišgydo jį!

Hamletas. Žinau, kaip jųs raudonuojatės. Dievas duoda jums vieną veidą, jus darote sau kitą. Šokinėjate, bėginėjate, apkalbinėjate, darkotės ir viską nuverčiate ant nežinojimo. Gana, aš negaliu apie tai daugiau kalbėti: iš to sumišo mano protas. Aš tau sakau, mes ir girdėti nenorime apie vedimą pačių. Kas vedęs tegu sau gyvena, išskiriant vieną. Kiti gi turi būt nevedę. Eik į vienuolyną! (Hamletas išeina).

Ofelija. (viena). Koksai galingas žuvo protas! Piliškio akįs, mokslininko liežuvis, kariautojo narsumas. Jisai buvo plačios mūsų karalystės didžiausia viltis ir puikiausias žiedas, neatsigėrėjamas pavyzdis visiems. Pražuvo, dingo viskas! Ir man, jo mylimaijai, girdėjusiai tiek meilių žodelių, atsieina matyt, kaip suiro tasai puikus karališkas protas, skambėjęs it dangiškosios arfos stygos, man lemta regėt, kaip žydinčią jaunystę sudarkė sumišimas! Aš nelaiminga, nelaimingiausia iš visų mergaičių!... (Karalius ir Polonijus islenda).

Karalius. Ne? tai ne meilė. Nors jis ir nenuosekliai kalbėjo, bet jo kalba tai ne sumišėlio kalba. Jisai turi paslėpęs ką-tai širdyje. Jo nerimastis pavojinga; reikia prašalinti pavojų. Taigi Hamletas važiuos į Angliją; mes pavesime jam atimti duoklę. Gal kelionė išvarys ligą, sugrąžins jam protą. Ką manai apie tą dalyką tu, Polonijau?

37 psl.

Polonius. Sugalvota gudriai, bet man visgi rodos, kad Hamletas iš meilės sumišo. Ofelija! mums nereikia pasakot, ką jisai kalbėjo: mes viską girdėjome. Darykite, viešpatie, kaip jums patinka, bet aš patarčiau, kad teatrui pasibaigus karalienė pasišauktų Hamletą pas save ir prispyrus jį smarkiau, viską sužinotų. Aš, jei pavelysite, ten kur-nors pasislėpsiu ir išgirsiu judviejų kalbą. Jei karalienei jisai neprisipažins, tai siųskite jį į Angliją ar kur kitur.

Karalius. Pabandysim dar kartą. Reikia ką-nors pradėt. Negalima taip palikt: pavojingas daiktas duoti liuosybę tokiam bepročiui. (Visi išeina).

Antrasis apsireiškimas.

Salė pilyj’. Hamletas ir keli artistai įeina.

Hamletas. Kalbėkite liuosai, taip, kaip aš prieš jus kalbu. Nerėkaukite ir nemosuokite rankomis be reikalo. Nesikarščiuokite perdaug! Žiūrėkite, kad žodžiai atsakytų veiksmui, o veiksmas žodžiams. Artizmas tame, kad kuo tikriausiai nuduoti prigimimą. Eikite ir rengkitės. (Artistai išeina). (Polonijui, kuris įeina su Rozenkrancu ir Gildenšternu). O ką? Karalius teiksis ateiti į teatrą?

Polonijus. Bus, drauge su karaliene ir dvariškiais.

Hamletas. Tai paliepk artistams pasiskubinti.

(Polonijus, Rozenkrancas ir Gildenšternas išeina).

Hamletas (įeinančiam Horacijui). Tai tu, Horacijau?

Horacijus. Aš, karalaiti!

Hamletas. Iš visų žmonių kuriuos teko man pažinti, tu teisingiausias.

Horacijus. Šviesiausias karalaiti!!...

38 psl.

Hamletas. Ne, aš nesigerinu tau. Ko aš gerinsiuos? Tu neturtingas, neaugšto kilimo. Tik prieš piniguočius ir didelius ponus žmonės sprandą lenkia ir meiliaiš žodžiais kalba. Aš dėl to tave myliu, kad tu tvirtas: laimę ir nelaimę vienaip sutinki, kančios nebijai. Brangųs yra žmonės, kurių protas atšaldo jausmų karštumą: tokių žmonių gyvenimas neįlauš. Tu toks esi, Horacijau! Čionai loš dramą. Viename apsireiškime nuduos mano tėvo užmušimą. Akylai žiūrėk tuokart į karalių. Jei jis nepersimainys, tai numirėlis – pikta dvasia, tiktai gundė mane, traukė į nuodėmę. Su visa atide žiūrėk, Horacijau! Mano akįs vien į jį bus atkreiptos. Paskui mudu rasiva, ką daryti.

Horacijus. Tikėkit, karalaiti, kad joks jo krustelėjimas nepasislėps nuo manęs.

Hamletas. Ateina! Aš stengsiuos nuduot žmogų, kuriam nieks nerūp, o tu, Horacijau eik ant sargybos.

(Maršas. Karalius, karalienė, Polonijus, Ofelija, Rozenkrancas, Gildenšternas, piliškiai, piliškės įeina).

Karalius. Kaip sveikas mūsų karalaitis. Hamletas?

Hamletas. Visiškai. Kaip chameleonas maitinuos oru ir tunku nuo prižadų. Jūsų penimiai džiūtų nuo tokio maisto.

Karalius. Nesuprantu tavęs, Hamlete. Tai ne mano kalba.

Hamletas. Jau ir ne mano. (Polonijui) Polonijau! tu gyreisi, kad būdamas universitete lošdavai ant scenos.

Polonijus. Lošdavau, karalaiti, ir buvau laikomas už gerą artistą.

Hamletas. O ką lošei?

Polonijus. Julijų Cezarį. Mane papjovė Brutas Kapitolyje.

Hamletas. Tikras žvėris buvo tasai Brutas, jei galėjo papjauti toki kapitališką veršį. Ko laukia mūsų artistai?

Rozenkrancas. Paliepimo pradėt.

Karalienė. Sėsk šale manęs, Hamlete!

Hamletas. Ne, mamyte! Štai magnitas, kuris mane labiau traukia.

Polonijus. (Karaliui). Klausykit.

Hamletas. (sėda pas Ofelijos kojas). Ar galima prisilytėt jūsų kelių?

Ofelija. Ne, karalaiti!

Hamletas. Tik galva.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Hamletas nepasitiki vien Dvasios žodžiais?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: PažinimasTikėjimas

2. Kaip Laertas ir Fortinbrasas padeda suprasti Hamleto delsimą?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Visi trys jaunuoliai neteko tėvų. Fortinbrasas iš pradžių nori atkeršyti už tėvą, o vėliau veda dvidešimt tūkstančių kareivių į Lenkiją dėl mažo žemės sklypelio; pamatęs jo kariuomenę, Hamletas gėdijasi, kad pats nieko nedaro, ir sako, kad atsargume tik viena dalis išminties, o „tris dalis baimės“. Laertas, sužinojęs apie tėvo mirtį, tuoj pat su minia įsiveržia į pilį: kerštas jam yra „švenčiausia vaikų priedermė“, ir jis pasiruošęs žudyti net bažnyčioje. Šalia jų matyti, kad Hamletas daug mąsto ir abejoja, todėl delsia. Bet Laerto skubotumas nėra pavyzdys: jis tampa karaliaus įrankiu ir žūsta nuo savo paties užnuodyto kardo.

Rašiniui: KerštasDora

3. Kas pražudo Ofeliją?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Ofelija visada klauso kitų. Brolis ir tėvas liepia jai nepasitikėti Hamleto meile, Polonijus uždraudžia su juo kalbėtis, ir ji paklūsta. Vėliau tėvas ją panaudoja kaip jauką: ji turi kalbėtis su Hamletu, o tėvas ir karalius slapta klausosi. Hamletas ją atstumia ir liepia eiti į vienuolyną, o netrukus nužudo jos tėvą. Netekusi ir mylimojo, ir tėvo, Ofelija išprotėja ir nuskęsta upėje. Ją pražudo ne vienas žmogus, o dvaras, kuriame visi ją naudoja savo tikslams, ir kerštas, į kurį ji pati nesikišo.

Rašiniui: MeilėKaltė

4. Kaip vienas Klaudijaus nusikaltimas veda prie kitų?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Klaudijus nunuodijo brolį ir gavo jo karūną bei žmoną. Kad tiesa neišaiškėtų, jis turi slėpti ir sekti: pasikviečia Rozenkrancą ir Gildenšterną, klausosi už divono. Jis pats prisipažįsta, kad atgailauti negali, nes neatsisako to, ką įgijo nusikaltimu. Tada jis siunčia Hamletą į Angliją su laišku, kuriuo prašo jį nužudyti, o kai tai nepavyksta, su Laertu rengia kovą, kurioje Laertas kausis užnuodytu kardu, o karalius paruoš užnuodytą gėrimą: „Piktą mes prašalinsime piktu“. Jo sumanyta kova pražudo Gendrutą, Laertą, Hamletą ir jį patį.

Rašiniui: ValdžiaKaltė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.