Hamletas2-4 psl. · apie 5 min.
Pirmasis veiksmas5% kūrinio
2 psl.

Pirmasis apsireiškimas.

Gelsingeris. Įkalnis prieš pilį, ant marių kranto. Pranciškus (ant sargybos), Bernardas (ateina).

Bernardas. Kas čia?

Pranciškus. Kas čia? Atsiliepk! Sustok!

Bernardas. Tegyvuoja karalius!

Pranciškus. Bernardas?

Bernardas. Jis pats.

Pranciškus. Ateini į patį laiką, laikrodžiui mušant.

Bernardas. Tik-ką išmušė dvylika. Eik namo, Pranciškau!

Pranciškus. Ačiu! Biauriai šalta. Nesmagu.

Bernardas. Ar ramiai perėjo sargybos laikas?

Pranciškus. Nė pelė neperbėgo.

Bernardas. Labą nakt, Pranciškau! Jei keliu sutiktum mano sargybos draugus, Horacijų ir Marcelį, tai pasakyk jiemdviem tegu pasiskubina.

(Horacijus ir Marcelis ateina).

Pranciškus. Girdžiu ką-tai einant. Ė! Sustok! Kas čia?

Horacijus. Tautiečiai.

Marcelis. Ir Danijos karaliaus vyrai.

Pranciškus (Marceliui) Labą nakt.

Marcelis. Sudiev! Kas tave paleido?

Pranciškus. Bernardas. (Horacijui) Labą nakt!

Marcelis. Ė, Bernarde!

Bernardas. Horacijus čionai?

Horacijus. Tik mažumėlis jo.

Bernardas. Eik šią, Horacijau! Marceliau, eikita šią!

Marcelis. Ogi, ar ir šią nakt vaidinosi?

Bernardas. Aš nieko nemačiau.

Marcelis. Horacijus netiki; jisai sako, kad vaidinasi tik mudviejų galvose; jis norįs pamatyti numirėlį, kuris mudviem jau du kart pasirodė; todėl aš jį užsiprašiau pasilikti šią nakt drauge su mudviem ant sargybos, kad, pasirodžius šmėklai, jisai galėtų persitikrinti, su ja kalbėti

Horacijus. Tuščia šneka. Nepasirodys.

Bernardas. Sėsk, Horacijau! Kaip sykį pereis šiurpuliai per sąnarius, tai įtikėsi į teisingumą to, ką mudu matėva jau dvi nakti.

Horacijus. Sėskime. O Bernardas tegu apsakys, kas atsitiko.

Bernardas. Pereitą nakt, lygiai tame laike kaip vakaruose pasirodė ana antai žvaigždė, kuri tenai dabar žiba, Marcelis ir aš–laikrodis muša dvylika....

3 psl.

Marcelis. Cit! Tilėk! Štai eina! Ziūrėkita, (Dvasia pasirodo).

Bernardas. Jis pats, karalius nabašninkas...,

Marcelis. Tu mokyts, Horacijau, kalbink jį!

Bernardas. Horacijau! žiūrėk, ar nepanašus į karalių?

Horacijus. Tikras karalius. Aš drebu iš baimės.

Bernardas. Kalbink jį.

Marcelis. Šnekink, Horacijau!

Horacijus. Vardan Dievo, sakyk, kas tu! Ko vaikšcioji čionai naktimis mirusiojo karaliaus išvaizdoje?

Marcelis. Jis užgautas.

Bernardas. Žiūrėk, eina šalyn.

Horacijus. Sustok! prašnekk! Vardan dangaus prakalbėk! (Dvasia išnyksta).

Marcelis. Išnyko žodžio neištaręs.

Bernardas. O ką Horacijau! Perbalai! Drebi! Ar pramanyta? Ką pasakysi ant to?

Horacijus. Dievaži, jokiu būdu netikėčiau, kad nebūčiau tikrai savo akimis matęs.

Marcelis. Ar nepanašus į karalių?

Horacijus. Kaip tu į savę. Šarvai tokie pat, kaip per mūšį su pasikėlusiais į didybę norvegais. Žiūr taip perveriančiai, tartum, tik ką lenkų kariumenę ant ledo užvijęs. Stebėtinas daiktas!

Marcelis. Jau antrą kart pačiam vidurnaktyj jisai šarvuose pasirodo sargybai.

Horacijus. Nežinau, ką tai galėtų reikšti, bet numirėlių pasirodymas–negeras dalykas.

Marcelis. Kam tas kankinimas žmonių per naktis sunkiomis sargybomis? Kam kareivių pulkai visur pastatyta? Dėlko lieja armotas, kala ginklus, taiso laivus? Kam verčia dirbti su kruvinu prakaitu šiokiomis ir šventomis dienomis ir ant nakties pasilsio uždeda dienos jungą?

4 psl.

Horacijus. Girdėjau taip kalbant: ans mūsų karalius, kurio šešėlį męs tik-ką matėme, mušyje užmušė Norvegų valdoną Fortinbrasą, su pasididžiavimu apskelbusį musiškiam karę, atėmė Norvegiją, nes buvo sutarta, kad pergelėtojas paims visas priešininko žemes. Dabar, karaliui mirus, sujudo Fortinbraso sūnus, Norvegijos karalaitis, surinko drąsuolių būrį ir žada atkeršyti, pradėti karę. Tame esant priežastis, dėlei kurios mūsų dabartinis karalius rengia kariumenę ir skubina taisyti laivyną.

Bernardas. Nekitaip. Matomai iš tos-pat priežasties atsikėlė iš grabo smarkusis kariautojas; jis praneša mums mušius ir karę.

Horacijus. Ryme, esant Rymo viešpatystei ant aukščiausio galybės laipsnio, neužilgo prieš užmušant didįjį Cezarį, numirėliai atsikeldavo iš kapų ir baltais drabužiais vaikščiodavo gatvėmis. Ant dangaus pasirodydavo kometos su degančiomis uodegomis, lydavo kraujo lašais, aptemdavo saulė ir žvaigždės krizdavo ant žemės. Tie patįs baisių aisitikimų ženklai apreiškia prisiartinimą didžiausių nelaimių ir mūs’ žemėje. (Dvasia vėl pasirodo). Štai! Žiurėkit! Jis vėl ateina! Tegu prasmegsiu – aš užstosiu jam kelią. Numirėli! sustok, prašnekk, jei turi balsą. Jei reikia padaryti ką, kas tavę išgelbėtų nuo kentėjimų, prakalbėk! Gal turi žinią apie prisiartinantį tavo žemės pražuvimą, kurį galima būtų prašalint, prašnekk. O gal tu, gyvas būdamas, užkasiai į žemę savo turtus ir dabar, numiręs, kaip žmonės kalba, turi sergėt juos, kol drąsus vyras neatkas, pasakyk. (Gieda gaidis). Sustok! prakalbėk! Marceli, laikyk!

Marcelis. Sustok!

Horacijus. Durk, jei jis neklauso!

Marcelis. Sustok! Neik!

Horacijus. Šokk šią! (Dvasia išnyksta)

Marceliš. Jau jo nėr. Negerai padarėva, užpuldami su ginklais ant karaliaus šešėlio: jis nusiminė. Bet ginklas neima jo: kerti ir duri, kaip į orą.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip Laertas ir Fortinbrasas padeda suprasti Hamleto delsimą?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Visi trys jaunuoliai neteko tėvų. Fortinbrasas iš pradžių nori atkeršyti už tėvą, o vėliau veda dvidešimt tūkstančių kareivių į Lenkiją dėl mažo žemės sklypelio; pamatęs jo kariuomenę, Hamletas gėdijasi, kad pats nieko nedaro, ir sako, kad atsargume tik viena dalis išminties, o „tris dalis baimės“. Laertas, sužinojęs apie tėvo mirtį, tuoj pat su minia įsiveržia į pilį: kerštas jam yra „švenčiausia vaikų priedermė“, ir jis pasiruošęs žudyti net bažnyčioje. Šalia jų matyti, kad Hamletas daug mąsto ir abejoja, todėl delsia. Bet Laerto skubotumas nėra pavyzdys: jis tampa karaliaus įrankiu ir žūsta nuo savo paties užnuodyto kardo.

Rašiniui: KerštasDora

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.