Ofelija. Galima, karalaiti!
Hamletas. O jųs jau Dievas žino, ką manėt.
Ofelija. Aš nieko nemaniau.
Hamletas. Kaip smagu ilsėtis ant kelių gražios merginos!
Ofelija. Ką jųs norit pasakyt, karalaiti?
Hemletas. Nieko.
Ofelija. Jums linksma karalaiti!
Hamletas. Kam? Man?
Ofelija. Taip, karalaiti!
Hamletas. Aš būsiu jūsų juokdariu. Linksminties – geriausias daiktas. Dirstelkit į mano motiną, kokia ji linksma; o mano tėvas numirė prieš dvi valandas.
Ofelija. Gal norėjot pasakyt: prieš du mėnesiu.
Hamletas. Argi taip seniai? Tegu negerasis dėvėtų juodus drabužius, aš apsivilksiu žebenkštėnomis. Sakykite! Du mėnesiu, kaip mirė ir da neužmirštas. Tai galima tikėties, kad didvyrio žmonės neužmirš dar pusę metų, o paprastas žmogus tai kaip gyvulys.
Žemėj užkastasis,
Tuoj ir užmirštasis.
(Trimituoja. Viduryje teatro pakįla uždangalas. Įeina karalius ir karalienė, meilingai apsikabinę. Karalienė bučiuoja vyrą ir atsiklaupus prieš jį ant kelių, ženklais išreiškia jam savo meilę. Karalius pakelia ją nuo žemės, atsigula ant suolo, priglaudžia galvą prie jos peties ir užmiega. Karalienė, matydama, kad vyras užmigo, išeina. Įeina nauja žmogysta, nuima nuo miegančio karaliaus karūną, pabučiuoja ją, įpila karaliui į ausį nuodų ir išeina. Karalienė grįžta; matydama vyrą negyvu, rauda. Įeina žmogžudys ir ramina ją. Žmones išneša karaliaus lavoną. Žmogžudys išreiškia karalienei meilę, prižada ją vesti ir duoda dovanas. Karalienė išpradžios nepriima, paskui sutinka. Abu linksmai išeina.)
Ofelija. Ką tai reiškia?
Hamletas. Kokį nors bjaurų dalyką: juk nieko gero nuo žmonių laukti negalima.
Ofelija. Tai matomai dramos turinys.
(Įeina artistas).
Hamletas. Štai šitas vyras išaiškinš: artistai nieko nemėgsta paslėpti, viską išpasakoja.
Artistas:
Šios musų dramos, trumpos veikimu,
Su giliu meldžiam nusilenkimu
Klausyt su noru ir pakantrumu.
Hamletas. Tai prakalba.
Ofelija. Labai trumpa.
Hamletas. Kaip ir mergaičių meilė.
Drama, kurią lošia artistai.
Karalius ir karalienė įeina.
Karalius (Artistas).
Jau skaistus Febas trisdešimtą kartą
Metinį baigė per dangų bėgimą
Ir trisšimt šešesdešimt kartų mėnuo
Lyg nakties saulė pilnatyje švietė
Nuo laiko, kuomet meilė ir Hymenas
Mumis sujungė prie švento altoriaus.
Karalienė. (Artistė).
Dar labai daugel metų atsinaujins,
Bet mūsų meilė pasiliks karščiausia.
Tiktai, nelaimė, pastarame laike
Jaučiu, jog tave slaptai kaž-kas vargin;
Gal tu nesveikas, aš drebu širdyje,
Mano brangiausis vyruti ir Pone.
Bet jei drebu aš–tu būki be baimės;
Gerai žinai juk–moterų širdyje
Rupesčius tokius gamin karšta meilė
Ir juo didesnė dega meilės liepsna,
Tuo vaidentuvė mus labiau kamuoja.
Tatai ir ašai rupinuos iš meilės.
Karalius (Artistas).
O, mano miela, graitai jau likimas
Perskirs mus. Jaučiu, mirtis mane laukia
Ir veik kelionen pašauks paskutinėn.
Gyvenki sveika. Linksma ir laiminga
Naudokies amžiu ir lai širdis tavo
Pamyl iš naujo...
Karalienė (Artistė).
–Palauk, mano mielas.
Drebu nuo tavo aš baisingo žodžio!...
Te mane žudo mirtis, prakeikimas,
Jei kada-norint manyj atsirastų
Prie kito vyro gašlus patraukimas!
Tik kuri pirmą patį yr nužudžius,
Paskui tegali mylėt antrą vyrą,
Hamletas. O kaip kartu!
Karalienė. (Artistė).
Ne meilė–vien tik prakeiktas gašlumas
Moteris veda prie antrų vestuvių.
Žmonai su antru besiglebėsčiuojant,
Pirmasis vyras grabe apsiverčia.
Karalius. (Artistas).
Tikiu į tavo meilę aš pilniausiai,
Bet nuliūdimas amžinai neesti –
Laikas ramina nuliūdusią širdį.
Pasiryžimas atminties yr vergu;
Jis lygiai vaisius pradžioj tvirtai laikos,
Bet paskui krinta, kai prinokęs tampa.
Jei ką sau patįs prižadam širdyje,
Tą tai graičiausiai patįs ir užmirštam,
Ir visą, ką tik geidulyje žadam,
Pranyksta graitai, geiduliui pranykus.
Neilgai esti džiaugsmas, nuliūdimas.
Jau tai nuog amžių žemiškoj kelionėj
Eiti yr pratę laimė su nelaime;
Ir tikrai sunku yra pasakyti,
Ar meilė tikrą mums gamina laimę,
Ar laimė duoda sąlygą tam tikrą,
Idant gyvuotų meilė. Štai didžiūnas,
Puolęs palieka vienas; o varguolis
Vos tik pakilo–tuoj draugų nestinga.
Meilę gamina mums viena tik laimė,
Bet ne tą noriu aš čionai kalbėti:
Tau reik žinoti, jog likims ir noras
Terp savęs veda amžinąją kovą, –
Mums bepalieka vienas tiktai geismas,
Jįjį išpildyt palikkim likimui.
Tu neužmirši manęs iki mirsiu,–
Ištikimybė tavo kuogražiausia,
Bet ją mes tamsiai ateičiai palikkim.
Karalienė. (Artistė).
O, tegu šviesa man visai pranyksta,
Tegu nerandu atilsio ant žemės,
Te visas mano ant žemės gyvenims
Palieka tamsus, bedžiaugsmis, beviltis!
Tekrintant manęs kuoaštriausios bausmės
Dangaus galybių rustybės pilnųjų,
Jei kada tavęs, aš našlė, netekus
Drįsčiau už kito vyro ištekėti.
Hamletas (į Ofeliją). O kad ji užsigeistų savo šventą prižadą sulaužyti...
Karalius (Artistas).
O, koki smarki prisieka! Širdele,
Aš eisiu biskį snustelėt. Te saugo
Tavę Dievulis...
Karalienė (Artistė).
Miegok kuosaldžiausiai, –
Tu mano meilė, gyvastis ir turtas!...
Hamletas (Karalienei). Kaip patinka drama, karaliene?
Karalienė. Man rodos, karalienė perdaug prižadėjo.
Hamletas. O ne! Ji savo prižadus išpildys.
Karalius. Ar tu žinai dramos turinį? Ar joje nėra ko-nors negero?
Hamletas.Anaiptol! Čionai užduoda lašiuką nuodų, bet tai tik taip sau, dėl juoko.
Karalienė.Kaip vadinasi drama?
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kas paaiškėja per aktorių vaidinimą „Sląstos“?
Rašiniui: KaltėPažinimas
2. Kaip Laertas ir Fortinbrasas padeda suprasti Hamleto delsimą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Visi trys jaunuoliai neteko tėvų. Fortinbrasas iš pradžių nori atkeršyti už tėvą, o vėliau veda dvidešimt tūkstančių kareivių į Lenkiją dėl mažo žemės sklypelio; pamatęs jo kariuomenę, Hamletas gėdijasi, kad pats nieko nedaro, ir sako, kad atsargume tik viena dalis išminties, o „tris dalis baimės“. Laertas, sužinojęs apie tėvo mirtį, tuoj pat su minia įsiveržia į pilį: kerštas jam yra „švenčiausia vaikų priedermė“, ir jis pasiruošęs žudyti net bažnyčioje. Šalia jų matyti, kad Hamletas daug mąsto ir abejoja, todėl delsia. Bet Laerto skubotumas nėra pavyzdys: jis tampa karaliaus įrankiu ir žūsta nuo savo paties užnuodyto kardo.
Rašiniui: KerštasDora
3. Kas pražudo Ofeliją?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Ofelija visada klauso kitų. Brolis ir tėvas liepia jai nepasitikėti Hamleto meile, Polonijus uždraudžia su juo kalbėtis, ir ji paklūsta. Vėliau tėvas ją panaudoja kaip jauką: ji turi kalbėtis su Hamletu, o tėvas ir karalius slapta klausosi. Hamletas ją atstumia ir liepia eiti į vienuolyną, o netrukus nužudo jos tėvą. Netekusi ir mylimojo, ir tėvo, Ofelija išprotėja ir nuskęsta upėje. Ją pražudo ne vienas žmogus, o dvaras, kuriame visi ją naudoja savo tikslams, ir kerštas, į kurį ji pati nesikišo.
Rašiniui: MeilėKaltė
4. Kaip vienas Klaudijaus nusikaltimas veda prie kitų?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Klaudijus nunuodijo brolį ir gavo jo karūną bei žmoną. Kad tiesa neišaiškėtų, jis turi slėpti ir sekti: pasikviečia Rozenkrancą ir Gildenšterną, klausosi už divono. Jis pats prisipažįsta, kad atgailauti negali, nes neatsisako to, ką įgijo nusikaltimu. Tada jis siunčia Hamletą į Angliją su laišku, kuriuo prašo jį nužudyti, o kai tai nepavyksta, su Laertu rengia kovą, kurioje Laertas kausis užnuodytu kardu, o karalius paruoš užnuodytą gėrimą: „Piktą mes prašalinsime piktu“. Jo sumanyta kova pražudo Gendrutą, Laertą, Hamletą ir jį patį.
Rašiniui: ValdžiaKaltė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.