Pranyksta graitai, geiduliui pranykus.
Neilgai esti džiaugsmas, nuliūdimas.
Jau tai nuog amžių žemiškoj kelionėj
Eiti yr pratę laimė su nelaime;
Ir tikrai sunku yra pasakyti,
Ar meilė tikrą mums gamina laimę,
Ar laimė duoda sąlygą tam tikrą,
Idant gyvuotų meilė. Štai didžiūnas,
Puolęs palieka vienas; o varguolis
Vos tik pakilo–tuoj draugų nestinga.
Meilę gamina mums viena tik laimė,
Bet ne tą noriu aš čionai kalbėti:
Tau reik žinoti, jog likims ir noras
Terp savęs veda amžinąją kovą, –
Mums bepalieka vienas tiktai geismas,
Jįjį išpildyt palikkim likimui.
Tu neužmirši manęs iki mirsiu,–
Ištikimybė tavo kuogražiausia,
Bet ją mes tamsiai ateičiai palikkim.
Karalienė. (Artistė).
O, tegu šviesa man visai pranyksta,
Tegu nerandu atilsio ant žemės,
Te visas mano ant žemės gyvenims
Palieka tamsus, bedžiaugsmis, beviltis!
Tekrintant manęs kuoaštriausios bausmės
Dangaus galybių rustybės pilnųjų,
Jei kada tavęs, aš našlė, netekus
Drįsčiau už kito vyro ištekėti.
Hamletas (į Ofeliją). O kad ji užsigeistų savo šventą prižadą sulaužyti...
Karalius (Artistas).
O, koki smarki prisieka! Širdele,
Aš eisiu biskį snustelėt. Te saugo
Tavę Dievulis...
Karalienė (Artistė).
Miegok kuosaldžiausiai, –
Tu mano meilė, gyvastis ir turtas!...
Hamletas (Karalienei). Kaip patinka drama, karaliene?
Karalienė. Man rodos, karalienė perdaug prižadėjo.
Hamletas. O ne! Ji savo prižadus išpildys.
Karalius. Ar tu žinai dramos turinį? Ar joje nėra ko-nors negero?
Hamletas.Anaiptol! Čionai užduoda lašiuką nuodų, bet tai tik taip sau, dėl juoko.
Karalienė.Kaip vadinasi drama?
Hamletas. „Sląstos“. Tai atsakantis turiniui vardas. Lošiamas užmušimas, kuris atsitiko kur-tai Italijoj. Karalius vadinasi Gonzago, karalienė – Baptista. Tuojaus pamatysime labai bjaurų dalyką, bet mums tai niekis: jūsų ir mano sąžinė gryna, męs nieko panešančio savo gyvenime nėsame padarę, o žmogžudys... tegu kankinasi. (Ant scenos pasirodo žmogžudys). Štai jis ir atėjo. Tai Lucianas, karaliaus broliavaikis.
Ofelija. Jųs kaip sufleris, viską žinote.
Hamletas.Jei norite, aš jums papasakosiu, kaip kartais mylimoji apgaudinėja savo mylimąjį, taip sau lyg išnetyčių.
Ofelija. Jųs užgaunat, karalaiti!
Hamletas. Aš tik užgaunu, kiti užmuša.
Ofelija. Jūsų žodžiai tai mįslė.
Hamletas. Išsirinkimas sau vyrų merginomis irgi mįslė. Zmogžudy! ko nepradedi savo darbo?
Lucijanas. (ant scenos).
„Atmonyt šaukia juodvarnio krankimas“...
Jau yra nuodų prirengta kaip, reikiant
Pats stiklas tartum traukiasi į darbą;
Laikas patogus, turiu pasiskubint:
Viskas nutilo ir niekas nemato.
Tu, gėrimėli, iš žolių slaptingų,
Rinktų tamsiausios nakties viduryje,
Tu, kurs savyje slepti prakeikimą
Baisios Hekatos bei trignbus nuodus,–
Į šitą kuną miegtantį įeiki
Ir jį užmuški lyg perkuno trenksmas!
(Įlieja nuodus miegančiojo ausin).
Hamletas. Jis sode padaro galą karaliui, norėdamas apimti sostą. Karalius vardu Gonzago. Tai tikras atsitikimas, aprašytas itališkoje kalboje. Tuojaus pamatysite, kaip žmogžudys pavilioja karalienę-našlę. (Karalius. perbalęs, atsistoja. Visi sujunda).
Ofelija. Karalius atsistojo!
Hamletas. O ką? Išsigando ko-tai.
Karalienė. Kas tau pasidarė, viešpatie?
Polonijus. Neloškite toliaus! (Uždangalas nusileidžia).
Karalius. Pažibinkite man. Eisim.
Polonijus. Žiburį! Žiburį! Žiburį! (Visi maišydamos išeina; lieka Hamletas ir Horacijus).
Hamletas
Sveikutėlis sokinėja,
Aimanuoja sužeistasis;
Taip tai yr’ šioje pasaulėj
Vienas džiaugias – verk’ antrasis.
Genys margas, gyvenimas dar margesnis: jei kada-nors aš likčiau, plikas, kaip tilvikas, tai su tokia eiliavimo dovana mane priimtų į geriausių artistų būrelį.
Horacijus. Ant pusės algos.
Hamletas. Ne, ant visos.
Nes jųs žinot, jog ant sosto
Liūtas yr ilgai sėdėjęs,
Bet pakirto mirtis liutą
Ir dabar garbėj... gaidys!
Horacijus. Nėra rimo, karalaiti!
Hamletas. Horacijau, numirėlio žodžių dabar aš neparduočiau už šimtus tukstančių. Matei?
Horacijus. Mačiau, karalaiti!
Hamletas. O kaip pylė nuodus?
Horacijus. Karaliaus veidas da labiau persimainė.
Hamletas. Cha-cha-cha! Ė muzikantai! Šian!
Karalius mūsų dramos nepamėgo,
Tat jis ir nuo komedijos pabėgo.
(Rozenkrancas ir Gildenšternas įeina). Muzikantus pašaukkita!
Gildenšternas. Pavelykit, karalaiti, pasakyt jums kelis žodžius.
Hamletas. Pasakokit nors visą istoriją.
Gildenšternas. Karalius...
Hamletas. Ką gi karalius?
Gildenšternas. Užsidarė savo kambariuose ir...
Hamletas. Ir nusigėrė?
Gildenšternas. Ne karalaiti, susirgo!
Hamletas. Tai išmintingiau padarysite, jei šauksitės gydytojo, o ne manęs, nes jei aš imsiu jį gydyt, tai jam gali būt da blogiau.
Gildenšternas. Karalaiti! meldžiu susivaldyti savo mintis ir nekalbėti apie nereikalingus dalykus.
Hamletas. Jau aš susitvarkiau. Kalbėkime apie reikalus.
Gildenštešnas. Karalienė jūsų motina– labai nusiminus: Ji atsiuntė mane pas jus, karalaiti!
Hamletas. Labai prašom.
Gildenšternas. Tas užprašymas visiškai ne vietoje. Jei jųs su manim kalbėsite, kaip reikiant, tai aš išpildysiu motinos paliepimą; kitaip dovanokite, išeisiu ir ant to pasibaigs viskas.
Hamletas. Patįs matote, aš negaliu.
Gildenšternas. Ko negalite, karalaiti?
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kas paaiškėja per aktorių vaidinimą „Sląstos“?
Rašiniui: KaltėPažinimas
2. Kaip Laertas ir Fortinbrasas padeda suprasti Hamleto delsimą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Visi trys jaunuoliai neteko tėvų. Fortinbrasas iš pradžių nori atkeršyti už tėvą, o vėliau veda dvidešimt tūkstančių kareivių į Lenkiją dėl mažo žemės sklypelio; pamatęs jo kariuomenę, Hamletas gėdijasi, kad pats nieko nedaro, ir sako, kad atsargume tik viena dalis išminties, o „tris dalis baimės“. Laertas, sužinojęs apie tėvo mirtį, tuoj pat su minia įsiveržia į pilį: kerštas jam yra „švenčiausia vaikų priedermė“, ir jis pasiruošęs žudyti net bažnyčioje. Šalia jų matyti, kad Hamletas daug mąsto ir abejoja, todėl delsia. Bet Laerto skubotumas nėra pavyzdys: jis tampa karaliaus įrankiu ir žūsta nuo savo paties užnuodyto kardo.
Rašiniui: KerštasDora
3. Kas pražudo Ofeliją?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Ofelija visada klauso kitų. Brolis ir tėvas liepia jai nepasitikėti Hamleto meile, Polonijus uždraudžia su juo kalbėtis, ir ji paklūsta. Vėliau tėvas ją panaudoja kaip jauką: ji turi kalbėtis su Hamletu, o tėvas ir karalius slapta klausosi. Hamletas ją atstumia ir liepia eiti į vienuolyną, o netrukus nužudo jos tėvą. Netekusi ir mylimojo, ir tėvo, Ofelija išprotėja ir nuskęsta upėje. Ją pražudo ne vienas žmogus, o dvaras, kuriame visi ją naudoja savo tikslams, ir kerštas, į kurį ji pati nesikišo.
Rašiniui: MeilėKaltė
4. Kaip vienas Klaudijaus nusikaltimas veda prie kitų?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Klaudijus nunuodijo brolį ir gavo jo karūną bei žmoną. Kad tiesa neišaiškėtų, jis turi slėpti ir sekti: pasikviečia Rozenkrancą ir Gildenšterną, klausosi už divono. Jis pats prisipažįsta, kad atgailauti negali, nes neatsisako to, ką įgijo nusikaltimu. Tada jis siunčia Hamletą į Angliją su laišku, kuriuo prašo jį nužudyti, o kai tai nepavyksta, su Laertu rengia kovą, kurioje Laertas kausis užnuodytu kardu, o karalius paruoš užnuodytą gėrimą: „Piktą mes prašalinsime piktu“. Jo sumanyta kova pražudo Gendrutą, Laertą, Hamletą ir jį patį.
Rašiniui: ValdžiaKaltė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.