Hamletas42-44 psl. · apie 5 min.
Trečiasis veiksmas54% kūrinio
42 psl.

Hamletas. „Sląstos“. Tai atsakantis turiniui vardas. Lošiamas užmušimas, kuris atsitiko kur-tai Italijoj. Karalius vadinasi Gonzago, karalienė – Baptista. Tuojaus pamatysime labai bjaurų dalyką, bet mums tai niekis: jūsų ir mano sąžinė gryna, męs nieko panešančio savo gyvenime nėsame padarę, o žmogžudys... tegu kankinasi. (Ant scenos pasirodo žmogžudys). Štai jis ir atėjo. Tai Lucianas, karaliaus broliavaikis.

Ofelija. Jųs kaip sufleris, viską žinote.

Hamletas.Jei norite, aš jums papasakosiu, kaip kartais mylimoji apgaudinėja savo mylimąjį, taip sau lyg išnetyčių.

Ofelija. Jųs užgaunat, karalaiti!

Hamletas. Aš tik užgaunu, kiti užmuša.

Ofelija. Jūsų žodžiai tai mįslė.

Hamletas. Išsirinkimas sau vyrų merginomis irgi mįslė. Zmogžudy! ko nepradedi savo darbo?

Lucijanas. (ant scenos).

„Atmonyt šaukia juodvarnio krankimas“...

Jau yra nuodų prirengta kaip, reikiant

Pats stiklas tartum traukiasi į darbą;

Laikas patogus, turiu pasiskubint:

Viskas nutilo ir niekas nemato.

Tu, gėrimėli, iš žolių slaptingų,

Rinktų tamsiausios nakties viduryje,

Tu, kurs savyje slepti prakeikimą

Baisios Hekatos bei trignbus nuodus,–

Į šitą kuną miegtantį įeiki

Ir jį užmuški lyg perkuno trenksmas!

(Įlieja nuodus miegančiojo ausin).

Hamletas. Jis sode padaro galą karaliui, norėdamas apimti sostą. Karalius vardu Gonzago. Tai tikras atsitikimas, aprašytas itališkoje kalboje. Tuojaus pamatysite, kaip žmogžudys pavilioja karalienę-našlę. (Karalius. perbalęs, atsistoja. Visi sujunda).

Ofelija. Karalius atsistojo!

Hamletas. O ką? Išsigando ko-tai.

Karalienė. Kas tau pasidarė, viešpatie?

Polonijus. Neloškite toliaus! (Uždangalas nusileidžia).

Karalius. Pažibinkite man. Eisim.

Polonijus. Žiburį! Žiburį! Žiburį! (Visi maišydamos išeina; lieka Hamletas ir Horacijus).

Hamletas

Sveikutėlis sokinėja,

Aimanuoja sužeistasis;

43 psl.

Taip tai yr’ šioje pasaulėj

Vienas džiaugias – verk’ antrasis.

Genys margas, gyvenimas dar margesnis: jei kada-nors aš likčiau, plikas, kaip tilvikas, tai su tokia eiliavimo dovana mane priimtų į geriausių artistų būrelį.

Horacijus. Ant pusės algos.

Hamletas. Ne, ant visos.

Nes jųs žinot, jog ant sosto

Liūtas yr ilgai sėdėjęs,

Bet pakirto mirtis liutą

Ir dabar garbėj... gaidys!

Horacijus. Nėra rimo, karalaiti!

Hamletas. Horacijau, numirėlio žodžių dabar aš neparduočiau už šimtus tukstančių. Matei?

Horacijus. Mačiau, karalaiti!

Hamletas. O kaip pylė nuodus?

Horacijus. Karaliaus veidas da labiau persimainė.

Hamletas. Cha-cha-cha! Ė muzikantai! Šian!

Karalius mūsų dramos nepamėgo,

Tat jis ir nuo komedijos pabėgo.

(Rozenkrancas ir Gildenšternas įeina). Muzikantus pašaukkita!

Gildenšternas. Pavelykit, karalaiti, pasakyt jums kelis žodžius.

Hamletas. Pasakokit nors visą istoriją.

Gildenšternas. Karalius...

Hamletas. Ką gi karalius?

Gildenšternas. Užsidarė savo kambariuose ir...

Hamletas. Ir nusigėrė?

Gildenšternas. Ne karalaiti, susirgo!

Hamletas. Tai išmintingiau padarysite, jei šauksitės gydytojo, o ne manęs, nes jei aš imsiu jį gydyt, tai jam gali būt da blogiau.

Gildenšternas. Karalaiti! meldžiu susivaldyti savo mintis ir nekalbėti apie nereikalingus dalykus.

Hamletas. Jau aš susitvarkiau. Kalbėkime apie reikalus.

Gildenštešnas. Karalienė jūsų motina– labai nusiminus: Ji atsiuntė mane pas jus, karalaiti!

Hamletas. Labai prašom.

Gildenšternas. Tas užprašymas visiškai ne vietoje. Jei jųs su manim kalbėsite, kaip reikiant, tai aš išpildysiu motinos paliepimą; kitaip dovanokite, išeisiu ir ant to pasibaigs viskas.

Hamletas. Patįs matote, aš negaliu.

Gildenšternas. Ko negalite, karalaiti?

44 psl.

Hamletas. Kaip reikiant kalbėti: mano protas nesveiks. Bet duoti tokius atsakymus, kokius aš galiu, aš mielai duosiu jums, o įpač savo motinai. Taigi kalbėsime apie reikalą. Kas yra motinai?

Rozenkrancas. Jūsų motina liepė jums pasakyti, kad ji labai stebiasi iš keisto jūsų pasielgimo.

Hamlet.as Tai aš stebėtinas sūnus, jei tikra motina stebiasi iš manęs. Bet sakykite, koks to stebėjimos galas?

Rozenkrancas, Ji nori su jumis pasimatyt ir prašo tuojaus ateit.

Hamletas. Aš klausysiu, taip klausysiu, lyg ji būtų mane dešimtį kartų pagimdžius. Turite da ką-nors man pasakyt?

Rozenkrancaš. Karalaiti! jųs kitą kart mane mylėjote.

Aamletas. Dievaži, aš ir dabar myliu.

Rozenkrancas. Pasisakykite, kas per priežastis jūsų sumišimo. Neįtikėdami šiame dalyke bičiuolystei, jųs užvėrėte duris ligai išeiti.

Hamletas. Man neduoda valdžios.

Rozenkrancas. Juk karalius apšaukė jus savo įpėdinių. Kokios valdžios da jums reikia?

Hamletas. Teisybė, bet „kol žolė paaugs, daug vandens nuplauks“. Tas priežodis lyg jau užmirštas. . . (Įeina muzikantas). Štai ir fleitistas! Duok man savo fleitą! (Rozenkrancui. ir Gildenšternui). Judu, vyrai, jau lyg perdaug sekiojata paskui mane!

Gildenšternas. Tikėkit, karalaiti. kad tai daroma tik dėl jūsų ir karaliaus gero.

Hamletas. Aš tą nevisiškai suprantu. Užtraukk ką-nors ant tos švilpynės.

Gildenšternas. Nemoku, karalaiti!

Hamletas. Pabandyk!

Gildenšternas. Tikrai nemoku.

Hamletas. Padaryk tai man.

Gildenšternas. Iš teisybės negaliu.

Hamletas. O tai taipgi nesunku, kaip ir meluot. Paimk fleitą šitaip, uždėk lūpą čionai, o pirštus tenai, pūsk ir eis!

Gildenšternas. Gal būt tai ir nesunku, bet visgi reikalingas mokslas, o aš nesimokinau.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kas paaiškėja per aktorių vaidinimą „Sląstos“?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: KaltėPažinimas

2. Kaip Laertas ir Fortinbrasas padeda suprasti Hamleto delsimą?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Visi trys jaunuoliai neteko tėvų. Fortinbrasas iš pradžių nori atkeršyti už tėvą, o vėliau veda dvidešimt tūkstančių kareivių į Lenkiją dėl mažo žemės sklypelio; pamatęs jo kariuomenę, Hamletas gėdijasi, kad pats nieko nedaro, ir sako, kad atsargume tik viena dalis išminties, o „tris dalis baimės“. Laertas, sužinojęs apie tėvo mirtį, tuoj pat su minia įsiveržia į pilį: kerštas jam yra „švenčiausia vaikų priedermė“, ir jis pasiruošęs žudyti net bažnyčioje. Šalia jų matyti, kad Hamletas daug mąsto ir abejoja, todėl delsia. Bet Laerto skubotumas nėra pavyzdys: jis tampa karaliaus įrankiu ir žūsta nuo savo paties užnuodyto kardo.

Rašiniui: KerštasDora

3. Kas pražudo Ofeliją?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Ofelija visada klauso kitų. Brolis ir tėvas liepia jai nepasitikėti Hamleto meile, Polonijus uždraudžia su juo kalbėtis, ir ji paklūsta. Vėliau tėvas ją panaudoja kaip jauką: ji turi kalbėtis su Hamletu, o tėvas ir karalius slapta klausosi. Hamletas ją atstumia ir liepia eiti į vienuolyną, o netrukus nužudo jos tėvą. Netekusi ir mylimojo, ir tėvo, Ofelija išprotėja ir nuskęsta upėje. Ją pražudo ne vienas žmogus, o dvaras, kuriame visi ją naudoja savo tikslams, ir kerštas, į kurį ji pati nesikišo.

Rašiniui: MeilėKaltė

4. Kaip vienas Klaudijaus nusikaltimas veda prie kitų?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Klaudijus nunuodijo brolį ir gavo jo karūną bei žmoną. Kad tiesa neišaiškėtų, jis turi slėpti ir sekti: pasikviečia Rozenkrancą ir Gildenšterną, klausosi už divono. Jis pats prisipažįsta, kad atgailauti negali, nes neatsisako to, ką įgijo nusikaltimu. Tada jis siunčia Hamletą į Angliją su laišku, kuriuo prašo jį nužudyti, o kai tai nepavyksta, su Laertu rengia kovą, kurioje Laertas kausis užnuodytu kardu, o karalius paruoš užnuodytą gėrimą: „Piktą mes prašalinsime piktu“. Jo sumanyta kova pražudo Gendrutą, Laertą, Hamletą ir jį patį.

Rašiniui: ValdžiaKaltė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.