Hamletas. Kaip reikiant kalbėti: mano protas nesveiks. Bet duoti tokius atsakymus, kokius aš galiu, aš mielai duosiu jums, o įpač savo motinai. Taigi kalbėsime apie reikalą. Kas yra motinai?
Rozenkrancas. Jūsų motina liepė jums pasakyti, kad ji labai stebiasi iš keisto jūsų pasielgimo.
Hamlet.as Tai aš stebėtinas sūnus, jei tikra motina stebiasi iš manęs. Bet sakykite, koks to stebėjimos galas?
Rozenkrancas, Ji nori su jumis pasimatyt ir prašo tuojaus ateit.
Hamletas. Aš klausysiu, taip klausysiu, lyg ji būtų mane dešimtį kartų pagimdžius. Turite da ką-nors man pasakyt?
Rozenkrancaš. Karalaiti! jųs kitą kart mane mylėjote.
Aamletas. Dievaži, aš ir dabar myliu.
Rozenkrancas. Pasisakykite, kas per priežastis jūsų sumišimo. Neįtikėdami šiame dalyke bičiuolystei, jųs užvėrėte duris ligai išeiti.
Hamletas. Man neduoda valdžios.
Rozenkrancas. Juk karalius apšaukė jus savo įpėdinių. Kokios valdžios da jums reikia?
Hamletas. Teisybė, bet „kol žolė paaugs, daug vandens nuplauks“. Tas priežodis lyg jau užmirštas. . . (Įeina muzikantas). Štai ir fleitistas! Duok man savo fleitą! (Rozenkrancui. ir Gildenšternui). Judu, vyrai, jau lyg perdaug sekiojata paskui mane!
Gildenšternas. Tikėkit, karalaiti. kad tai daroma tik dėl jūsų ir karaliaus gero.
Hamletas. Aš tą nevisiškai suprantu. Užtraukk ką-nors ant tos švilpynės.
Gildenšternas. Nemoku, karalaiti!
Hamletas. Pabandyk!
Gildenšternas. Tikrai nemoku.
Hamletas. Padaryk tai man.
Gildenšternas. Iš teisybės negaliu.
Hamletas. O tai taipgi nesunku, kaip ir meluot. Paimk fleitą šitaip, uždėk lūpą čionai, o pirštus tenai, pūsk ir eis!
Gildenšternas. Gal būt tai ir nesunku, bet visgi reikalingas mokslas, o aš nesimokinau.
Hamletas. Taigi tu suprask, už ką mane laikai: garso nemoki išgaut iš tos švilpynės, o nori žaisti mano siela ir išgauti didžiausias paslaptis. Argi jau, anot tavęs, aš būčiau kvailesnis už tą švilpynę? (Įeina Polonijus).
Polonijus. Karalaiti! karalienė prašo jus tuojaus ateiti.
Hamletas. Dirstelėkit į tą debesį. Kaip panašus į kupranugarį!
Polonijuš. Taip. karalaiti, labai panašus į kupranugarį.
Hamletas. Ei ne! Ką aš sakau? Į šešką. Ar ne teisybė?
Polonijus. Tikra teisybė! Gyvas šeškas.
Hamletas. Man rodos, tai didžuvis.
Polonijus. Įsižiūrėsiu. Ištikro tai didžuvio išvaizda.
Hamletas. Pasakyk karalienei, kad aš tuojaus ateisiu. (Sau). Per juos iš tikrosios galima išeit iš proto! (Garsiai). Tuojaus ateisiu.
Polonijus. Einu pasakyti karalaiti! (Išeina).
Hamletas. „Tuojaus“. Lengva tai ištart. Išeikite vyrai! Palikkite mane vieną! (Gildenšternas, Rozenkrancas ir Horacijus išeina). Dabar pats vidurnaktis. Numirėliai kelias iš kapų ir pragaras kvėpuoja užkrečiamais garais. Atėjo laikas atsigerti kraujo ir atlikti tokį darbą, kurio dieną išsigąs. Eisiu pas motiną. Širdie! neduok man užmiršti, kad aš sunus. Aš ją pabausiu, bet nebūsiu jos budeliu. Karde! nelįsk iš makštų: aš nepakelsiu rankos prieš gimdytoją ir negerasis neprigundys mane žodžius pakeisti darbais. (Išeina).
Trečiasis apsireiškimas.
Kambarys pilyj.
Karalius, Rozenkrancas ir Gildenšternas įeina.
Karalius. Ne! taip palikti negalima. Pavojingas daiktas beprotystei duoti liuosybę. Renkkitos į kelionę, Rozenkrance ir Gildenšterne! Jisai su judviem važiuos į Angliją. Viešpatystės labas reikalauja prašalinti pavojų, kuris kasdien eina didyn.
Gildenšternas. Šventas yra rupestis apie milžinišką skaitlių žmonių, gyvenančių vien tik karalium.
Rozenkrancas. Siaip žmogus pats visomis savo pajiegomis turi gintis nuo prapulties. o karalių privalo ginti visi: nuo jo gyvasties priguli viešpatystės buvis. Mudu galvas dėsiva už savo viešpatį.
Karalius. Ruoškitos į kelionę. Pavojui reikia perkirsti kelią.
Rozenkrancas ir Gildenšternas. Mudu tuoj išsirengsiva viešpatie! (Išeina. Polonijus įeina).
Polonijus. Hamletas eina pas motiną į jos kambarį, Motina turi jį pabarti, bet šiame dalyke negalima visiškai ant jos atsidėti: motinos nuolaidžios savo vaikams. Kaip viešpats karalius teikėsi užtėmyt ir užtėmyt labai gudriai. čionai reikalinga trečia įpata, kuri girdėtų juodviejų kalbą. Aš užlįsiu už divono ir klausysiu. Viską, ką girdėsiu, pranešiu jums.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Laertas ir Fortinbrasas padeda suprasti Hamleto delsimą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Visi trys jaunuoliai neteko tėvų. Fortinbrasas iš pradžių nori atkeršyti už tėvą, o vėliau veda dvidešimt tūkstančių kareivių į Lenkiją dėl mažo žemės sklypelio; pamatęs jo kariuomenę, Hamletas gėdijasi, kad pats nieko nedaro, ir sako, kad atsargume tik viena dalis išminties, o „tris dalis baimės“. Laertas, sužinojęs apie tėvo mirtį, tuoj pat su minia įsiveržia į pilį: kerštas jam yra „švenčiausia vaikų priedermė“, ir jis pasiruošęs žudyti net bažnyčioje. Šalia jų matyti, kad Hamletas daug mąsto ir abejoja, todėl delsia. Bet Laerto skubotumas nėra pavyzdys: jis tampa karaliaus įrankiu ir žūsta nuo savo paties užnuodyto kardo.
Rašiniui: KerštasDora
2. Kas pražudo Ofeliją?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Ofelija visada klauso kitų. Brolis ir tėvas liepia jai nepasitikėti Hamleto meile, Polonijus uždraudžia su juo kalbėtis, ir ji paklūsta. Vėliau tėvas ją panaudoja kaip jauką: ji turi kalbėtis su Hamletu, o tėvas ir karalius slapta klausosi. Hamletas ją atstumia ir liepia eiti į vienuolyną, o netrukus nužudo jos tėvą. Netekusi ir mylimojo, ir tėvo, Ofelija išprotėja ir nuskęsta upėje. Ją pražudo ne vienas žmogus, o dvaras, kuriame visi ją naudoja savo tikslams, ir kerštas, į kurį ji pati nesikišo.
Rašiniui: MeilėKaltė
3. Kaip vienas Klaudijaus nusikaltimas veda prie kitų?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Klaudijus nunuodijo brolį ir gavo jo karūną bei žmoną. Kad tiesa neišaiškėtų, jis turi slėpti ir sekti: pasikviečia Rozenkrancą ir Gildenšterną, klausosi už divono. Jis pats prisipažįsta, kad atgailauti negali, nes neatsisako to, ką įgijo nusikaltimu. Tada jis siunčia Hamletą į Angliją su laišku, kuriuo prašo jį nužudyti, o kai tai nepavyksta, su Laertu rengia kovą, kurioje Laertas kausis užnuodytu kardu, o karalius paruoš užnuodytą gėrimą: „Piktą mes prašalinsime piktu“. Jo sumanyta kova pražudo Gendrutą, Laertą, Hamletą ir jį patį.
Rašiniui: ValdžiaKaltė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.