Hamletas3-5 psl. · apie 5 min.
Pirmasis veiksmas6% kūrinio
3 psl.

Marcelis. Cit! Tilėk! Štai eina! Ziūrėkita, (Dvasia pasirodo).

Bernardas. Jis pats, karalius nabašninkas...,

Marcelis. Tu mokyts, Horacijau, kalbink jį!

Bernardas. Horacijau! žiūrėk, ar nepanašus į karalių?

Horacijus. Tikras karalius. Aš drebu iš baimės.

Bernardas. Kalbink jį.

Marcelis. Šnekink, Horacijau!

Horacijus. Vardan Dievo, sakyk, kas tu! Ko vaikšcioji čionai naktimis mirusiojo karaliaus išvaizdoje?

Marcelis. Jis užgautas.

Bernardas. Žiūrėk, eina šalyn.

Horacijus. Sustok! prašnekk! Vardan dangaus prakalbėk! (Dvasia išnyksta).

Marcelis. Išnyko žodžio neištaręs.

Bernardas. O ką Horacijau! Perbalai! Drebi! Ar pramanyta? Ką pasakysi ant to?

Horacijus. Dievaži, jokiu būdu netikėčiau, kad nebūčiau tikrai savo akimis matęs.

Marcelis. Ar nepanašus į karalių?

Horacijus. Kaip tu į savę. Šarvai tokie pat, kaip per mūšį su pasikėlusiais į didybę norvegais. Žiūr taip perveriančiai, tartum, tik ką lenkų kariumenę ant ledo užvijęs. Stebėtinas daiktas!

Marcelis. Jau antrą kart pačiam vidurnaktyj jisai šarvuose pasirodo sargybai.

Horacijus. Nežinau, ką tai galėtų reikšti, bet numirėlių pasirodymas–negeras dalykas.

Marcelis. Kam tas kankinimas žmonių per naktis sunkiomis sargybomis? Kam kareivių pulkai visur pastatyta? Dėlko lieja armotas, kala ginklus, taiso laivus? Kam verčia dirbti su kruvinu prakaitu šiokiomis ir šventomis dienomis ir ant nakties pasilsio uždeda dienos jungą?

4 psl.

Horacijus. Girdėjau taip kalbant: ans mūsų karalius, kurio šešėlį męs tik-ką matėme, mušyje užmušė Norvegų valdoną Fortinbrasą, su pasididžiavimu apskelbusį musiškiam karę, atėmė Norvegiją, nes buvo sutarta, kad pergelėtojas paims visas priešininko žemes. Dabar, karaliui mirus, sujudo Fortinbraso sūnus, Norvegijos karalaitis, surinko drąsuolių būrį ir žada atkeršyti, pradėti karę. Tame esant priežastis, dėlei kurios mūsų dabartinis karalius rengia kariumenę ir skubina taisyti laivyną.

Bernardas. Nekitaip. Matomai iš tos-pat priežasties atsikėlė iš grabo smarkusis kariautojas; jis praneša mums mušius ir karę.

Horacijus. Ryme, esant Rymo viešpatystei ant aukščiausio galybės laipsnio, neužilgo prieš užmušant didįjį Cezarį, numirėliai atsikeldavo iš kapų ir baltais drabužiais vaikščiodavo gatvėmis. Ant dangaus pasirodydavo kometos su degančiomis uodegomis, lydavo kraujo lašais, aptemdavo saulė ir žvaigždės krizdavo ant žemės. Tie patįs baisių aisitikimų ženklai apreiškia prisiartinimą didžiausių nelaimių ir mūs’ žemėje. (Dvasia vėl pasirodo). Štai! Žiurėkit! Jis vėl ateina! Tegu prasmegsiu – aš užstosiu jam kelią. Numirėli! sustok, prašnekk, jei turi balsą. Jei reikia padaryti ką, kas tavę išgelbėtų nuo kentėjimų, prakalbėk! Gal turi žinią apie prisiartinantį tavo žemės pražuvimą, kurį galima būtų prašalint, prašnekk. O gal tu, gyvas būdamas, užkasiai į žemę savo turtus ir dabar, numiręs, kaip žmonės kalba, turi sergėt juos, kol drąsus vyras neatkas, pasakyk. (Gieda gaidis). Sustok! prakalbėk! Marceli, laikyk!

Marcelis. Sustok!

Horacijus. Durk, jei jis neklauso!

Marcelis. Sustok! Neik!

Horacijus. Šokk šią! (Dvasia išnyksta)

Marceliš. Jau jo nėr. Negerai padarėva, užpuldami su ginklais ant karaliaus šešėlio: jis nusiminė. Bet ginklas neima jo: kerti ir duri, kaip į orą.

5 psl.

Bernardas. Jis norėjo kalbėti, bet gaidžio giedojimas užvėrė jam lūpas.

Horacijus. Jis krūptelėjo smarkiai, lyg numirėlis, pašauktas Dievo teisman. Žmonės kalba taip: kaip tik gaidys, aušros giedorius, sparnais suplumpsėjęs, garsiai apšauks dieną, kladžiojančios dvasios iš oro, žemės, vandens ir ugnies būriais traukia į paskirtas joms vietas. Teisingumą to patvirtina tik-ką matytas numirėlis.

Marcelis. Teisybė, jis prapuolė, kaip tik gaidys pirmą kart užgiedojo. Anot žmonių kalbos, gaidžiai gieda kiaurą Kalėdų naktį ir tąsyk joks numirėlis nepasirodys; ta naktis už visas ramiausia: nei tau užkenks žvaigždelė, nei vaidysis–taip ji šventa.

Horacijus. Aš tą-pat girdėjau ir gagalimas tai daiktas. Bet aušra jau aušta rytuose ir mudviejų sargyba jau pasibaigė; štai ateina užvaduotojai; eiva ir pasakykiva Hamletui, ką šią nakt matėva. Tikrai sakau, dvasia, kuri su mudviem nekalbėjo, su juo kalbės. Ar sutinkata pranešt jam apie tai? Prisirišimas ir tarnystė verčia tai padaryti.

Marcelis. Tinkava. Aš žinau, kur šį ryt geriausia jį patikti. (Visi eina).

Antrasis apsireiškimas.

Salė karaliaus pilyj. Karalius, karalienė, Hamletas, Polonijus, Laertas, Voltimandas, Kornelijus, piliškiai.

Karalius. Brolio Hamleto šermenų męs neužmiršome ir visa karalystė dar tebnuliūdusi iš gailesčio. Bet protas aptildo širdį; jis privertė mūs nuliūdimą su linksmybe suvienyti; viena akia ašaras liedami, kitą męs į linksmybę atkreipėme; šermenims tik-ką pasibaigus, męs kėlėme vestuves su brolio pačia, jusų karaliene-našle, valdytoja šios galingos viešpatystės. Šiame dalyke męs paklausėme jūsų išmintingo patarimo; ačiui jums, piliškiai!

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip Laertas ir Fortinbrasas padeda suprasti Hamleto delsimą?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Visi trys jaunuoliai neteko tėvų. Fortinbrasas iš pradžių nori atkeršyti už tėvą, o vėliau veda dvidešimt tūkstančių kareivių į Lenkiją dėl mažo žemės sklypelio; pamatęs jo kariuomenę, Hamletas gėdijasi, kad pats nieko nedaro, ir sako, kad atsargume tik viena dalis išminties, o „tris dalis baimės“. Laertas, sužinojęs apie tėvo mirtį, tuoj pat su minia įsiveržia į pilį: kerštas jam yra „švenčiausia vaikų priedermė“, ir jis pasiruošęs žudyti net bažnyčioje. Šalia jų matyti, kad Hamletas daug mąsto ir abejoja, todėl delsia. Bet Laerto skubotumas nėra pavyzdys: jis tampa karaliaus įrankiu ir žūsta nuo savo paties užnuodyto kardo.

Rašiniui: KerštasDora

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.