Hamletas48-50 psl. · apie 5 min.
Trečiasis veiksmas61% kūrinio
48 psl.

Hamletas. (Palengva įeina). Jisai meldžiasi... Dabar lengva padaryti jam galą... Reikia nugalabinti... (Išitraukia iš makštų kardą). Bet jis meldžiasi!.. Ar tai bus atkeršijimas? Jisai tavo tėvą nužudė nuodėmėse, už kurias tasai kenčia sunkias kančias. Tu nužudysi jį besimeldžiant, besigailint už nuodėmes, besirengiant į aną, amžinąjį gyvenimą... Ne! Ne atkeršinimas tai bus, bet išgelbėjimas: jį lauktų dangaus karalystė. Karde! į makštis. (Įsideda į makštis kardą). Nudurk tu jį girtą, begulint prakeiktoje lovoje, tokiame padėjime, kada amžina prapultis jį laukia tikrai. Tą syk padaryk tu jam galą, ir prakeikta jo siela nugarmės į pragaro dugną. Motina manęs laukia. (Žiūrėdamas į karalių). Gyvuok, bet ne ilgam: tu esi lavonas. (Išeina).

Karalius. (atsistoja, eina artyn). Žodžiais šaukiuos į dangų, mintimis pasilieku ant žemės. Žodžių be minčių Dievas neišklauso. (Greit išeina).

Ketvirtasis apsireiškimas.

Karalienės kambarys.

Karalienė ir Polonijus įeina.

Polonijus. Jis tuoj ateis. Suimkit smarkiai. Sakykit, kad gana kvailiot, kad toliau taip būti negali. Pasakykit, kad karalius labai supyko ir tik jųs užstojat už jį. Aš negaliu jums daugiau ką patarti, bet su juo reikia apsieiti smarkiai.

Karalienė. Atsidėkit ant manęs: aš žinau ką jam sakyt. Išeikit: štai jis ateina. (Polonijus užlenda už divono).

Hamletas. (įeina). Mama! Ką pasakysit?

Karalienė. Hamlete! tu sunkiai užgavai karalių.

Hamletas. Mama! jųs sunkiai užgavot mano tėvą.

Karalienė. Tu kalbi kaip beprotis.

Hamletas. O jųs kalbat kaip ne-motina.

Karalienė. Hamlete! Kas tai yr?

Hamletas. Ko jums reik?

Karalienė. Tu užmiršti, kas aš.

Hamletas. Ne! neužmirštu. Jųs–karalienė, dėdės pati ir–sunku ištart–mano motina.

Karalienė. Aš pašauksiu žmones. Išeis tavo beprotystė.

49 psl.

Hamletas. E ne! Sėskit. Iš vietos nepasijudinsit, kol aš neparodysiu jums tokio veidrodžio, kuriame pamatysit visas savo sielos paslaptis (sodina).

Karalienė. Sūnau! Ką darai? Tu nori mane užmušt. Gelbėkit!

Polonijus (už dyvono). Gelbėkit! Ei gelbėkit!

Hamletas Kas ten? Žiurkė? (perduria kardu dyvoną). Nudurts! Tikrai nudurts!

Polonijus (už dyvono). O Jezau! mirštu (parvirsta)

Karalienė Sūnau!, Ką padarei?

Hamletas. Ką padariau? Pažiūrėsim. Karalius? (Pakelia dyvoną ir ištraukia Polonijaus lavoną).

Karalienė. Koksai baisus tavo darbas!

Hamletas. Baisus? Nebaisesnis už nužudymą Karaliaus ir ištekėjimą už galvažudžio.

Karalienė. Už nužudymą Karaliaus?

Hamletas. Taip, už nužudymą Karaliaus. Aš tai sakau. (Pažinęs Polonijų). Tai tu, kvaily! Atleisk man: aš maniau, kad tai kas kitas, gudresnis už tave. Žinok, kad uolumas kartais buva pavojingu. (I motiną) Nurimkit. Nelaužykit taip rankų! Aš aplaužysiu jums širdį, atgaivinsiu ją. jei ji dar nevisiškai pavirtus į akmenį, jei nuodėmės neišdildė visų jausmų...

Karalienė. Ką aš padariau? Ko taip smarkiai užpuoli ant manęs?

Hamletas. Tu sunkiai nusidėjai. Tasai nusidėjimas isnaikino tavyje gėdą, dorybę pavertė į veidmainystę, meilės žiedus apliejo nuodais, išdildė šventybę prisiekos, išreikštos vyrui prieš altorių, naikina tikėjimą į žmogų. Dangus rausta nuo tavo kaltės. Iš išgasčio vaitoja žemė. Tartum prisiartino teismo diena.

Karalienė. Koki nuodemė apsireiškia tokiomis baisybėmis?

50 psl.

Hamletas. Įsižiūrėk į šitą ir į tą paveikslą. Koki dvasios galybė žėri šitame: protas genijaus, narsumas karės dievaičio, visoje isvaizdoje matomas didvyris. Tai buvusis tavo žmogus. O štai dabartinis, brolio užmušimu įžeidęs pačią dorybę. Kur buvo tavo akįs? Kaip galima žmogaus, karaliaus, didvyrio tobūlumą permainyti ant tų purvų ir pačiai parvirsti į purvyną? Neversk kaltės ant meilės: meilė tavo metuose duodasi suvaldyt protui. Kur buvo tavo protas, kaip tekėjai už to baidyklės? Protą tu turi, nes svarstai gyvenimo atsitikimus. Ar paralius jį buvo griebęs, nes pati beprotystė ne ant tiek aptemdo žmogų, kad negalima būtų atskirti gero nuo pikto. Koksai velnias savo pagundomis apdumė tau akis? O pragare! Jei tu gali sugundyt jau nebejauną moteriškę, tai jaunimo dorybė, kaip vaškas, turi sutirpti geidulių ugnyje. Motin! Kas būtų jei vieton dorybės šiam pasaulyj imtų viešpatauti nedorybė?

Karalienė. Nustok, Hamlete! Tu įšbudinai mano sąžinę. Jos gelmėje aš jaučiu tokius sopulius, kuriuos užgydyti negalima.

Hamletas. Ko gi pūvi tame purvyne, meilės jieškai sunkiausiame nusidėjime?

Karalienė. Paliauk, Hamlete! Tavo žodžiai, kaip peiliai perveria man širdį.

Hamletas. Tasai žmogžudys, išgama, paleistuvis, sėdintis ant karališkojo sosto; vagis, atėmęs iš brolio gyvastį ir karuną.

Karalienė. Sūneli! paliauk.

Hamletas. Ir nedorybei, prisidengusiai karaliaus karuna, tu... (Pasirodo dvasia). Aniuolai! apsaugokit mane, pridengkit savo sparnais. Gerbiamasis šešėli! Ko nori nuo manęs?

Karalienė. O, Dieve! jis visiškai sumišo.

Hamletas. Ar ne dėl to tu pasirodai, kad išmėtinėtum sūnui neišpildytą ik šiam laikui tavo paliepimą? O dėl Dievo malonės sakyk!

Dvasia. Žinok! Aš ateinu pastiprinti susilpnėjusią tavo valią. Žiūrėk! Motina alpsta sąžinės kovoje. Padėk jai pergalėti. Užkalbink ją.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Hamletas įsideda kardą atgal, užklupęs karalių besimeldžiantį?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: KaltėTikėjimasKerštas

2. Kaip Laertas ir Fortinbrasas padeda suprasti Hamleto delsimą?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Visi trys jaunuoliai neteko tėvų. Fortinbrasas iš pradžių nori atkeršyti už tėvą, o vėliau veda dvidešimt tūkstančių kareivių į Lenkiją dėl mažo žemės sklypelio; pamatęs jo kariuomenę, Hamletas gėdijasi, kad pats nieko nedaro, ir sako, kad atsargume tik viena dalis išminties, o „tris dalis baimės“. Laertas, sužinojęs apie tėvo mirtį, tuoj pat su minia įsiveržia į pilį: kerštas jam yra „švenčiausia vaikų priedermė“, ir jis pasiruošęs žudyti net bažnyčioje. Šalia jų matyti, kad Hamletas daug mąsto ir abejoja, todėl delsia. Bet Laerto skubotumas nėra pavyzdys: jis tampa karaliaus įrankiu ir žūsta nuo savo paties užnuodyto kardo.

Rašiniui: KerštasDora

3. Kas pražudo Ofeliją?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Ofelija visada klauso kitų. Brolis ir tėvas liepia jai nepasitikėti Hamleto meile, Polonijus uždraudžia su juo kalbėtis, ir ji paklūsta. Vėliau tėvas ją panaudoja kaip jauką: ji turi kalbėtis su Hamletu, o tėvas ir karalius slapta klausosi. Hamletas ją atstumia ir liepia eiti į vienuolyną, o netrukus nužudo jos tėvą. Netekusi ir mylimojo, ir tėvo, Ofelija išprotėja ir nuskęsta upėje. Ją pražudo ne vienas žmogus, o dvaras, kuriame visi ją naudoja savo tikslams, ir kerštas, į kurį ji pati nesikišo.

Rašiniui: MeilėKaltė

4. Kaip vienas Klaudijaus nusikaltimas veda prie kitų?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Klaudijus nunuodijo brolį ir gavo jo karūną bei žmoną. Kad tiesa neišaiškėtų, jis turi slėpti ir sekti: pasikviečia Rozenkrancą ir Gildenšterną, klausosi už divono. Jis pats prisipažįsta, kad atgailauti negali, nes neatsisako to, ką įgijo nusikaltimu. Tada jis siunčia Hamletą į Angliją su laišku, kuriuo prašo jį nužudyti, o kai tai nepavyksta, su Laertu rengia kovą, kurioje Laertas kausis užnuodytu kardu, o karalius paruoš užnuodytą gėrimą: „Piktą mes prašalinsime piktu“. Jo sumanyta kova pražudo Gendrutą, Laertą, Hamletą ir jį patį.

Rašiniui: ValdžiaKaltė

5. Kodėl Hamletas nužudo Polonijų?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.