Hamletas. Kas tau, mama?
Karalienė. Kas tau yr, Hamlete? Ko žiūri į orą ir kalbi nežinia į ką? Tavo akįs–kaip sumišėlio. Ant galvos atsistoję plaukai. Ką tu matai?
Hamletas. Jį! Jį! Žiūrėk, kaip jis išbalęs! Jei prakalbėtų į akmenis, ragintų juos prie keršto, jie sujudėtų! (Šešėliui). Nežiūrėk į mane tokiomis liudnomis akimis, išgaiš dvasios stiprybė ir ne krauju, bet ašaromis aš tegalėsiu keršinti.
Karalienė. Į ką tu kalbi?
Hamletas. Ar tu nematai?
Karalienė. Nieko nematau.
Hamletas. Ir nieko negirdėjai?
Karalienė. Nič nieko.
Hamletas. Žiūrėk! Tai jis eina palengva – mano tėvas... Apsirėdęs kasdieniniais rubais, kuriuos dėvėdavo namieje, be šarvų. Žiūrėk! Jau jis pas duris. (Dvasia išeina). Išėjo!
Karalienė. Tai ligūstas vaidintuvės apsireiškimas. Tu klejoji sunau!
Hamletas. Klejoju! Ne, aš neklejoju. Mano pulsas tvinksi lygiai, kaip ir tavo. Ką aš kalbėjau, tai ne beprotystė. Jei nori įsitikrinti, aš žodis į žodį atkartosiu savo kalbą, paaiškinsiu ją. Beprotis to nepadarys: jis prastojo atmintį ir proto nuoseklumą. Motin! nieko neversk ant mano beprotystės. Čionai ne mano beprotystė, bet tavo kaltė. Neapsimesk nieko nežinančia, nemeluok: melu širdies sopulių neišgydysi, juos tik į gelmę nuvarysi ir kęsi pragaro kančias. Nedaryk to: taip tu prapulsi. Paliauk apgaudinėjusi save, gailėkis to, ką esi padariusi pereitame gyvenime, bijokis nuodemės ateityje, melskis. Vardan dangaus gerybių, vardan pragaro baisybių aš tavęs prašau – užkietėjime širdies, jausmų marinime tu nejieškok išganimo.
Karalienė. Hamlete! Sūnau! Tu perpjoviai man širdį pusiau.
Hamletas. Išmesk niekąją pusę, o pasilik sau gerąją. Sudiev, mama! Labą nakt! Tik dėdės meilę tu atstumk, išsižadėk jos visiškai. Jei nesi taip dora, tai apsimesk dorumu. Susilaikyk tik šią nakt, rytoj pagunda bus mažesnė; toliaus ji eis vis mažyn ir mažyn ir piktas papratimas, kuris įsikėrėjo žmogaus kūne, neklauso jokių proto privadžiojimų ir tampa pikta mūsų dvasia, pavirs į gerą papratimą, laužantį velnio galybę, darantį stebūklus dorybės apsireiškimuose. Taip motin’, papratimas perdirba žmogaus būdą, jo prigimimą. Labą nakt! (Į Polonijų). O tu, bičiuli, atleisk: man gaila tavęs. Likimas užsimanė nubausti mudu abu: tave per mane, o mane per tave ir surengė tai taip, kad aš drauge būčiau ir budeliu ir budeliui. auka Atsakymas už tavo gyvastį tegu puola ant manęs. (Į motiną). Motin! dovanok man. Aš apsiėjau su tavimi smarkiai, nežmoniškai, bet aš dariau tai tik dėlto, kad sugražinti tau žmoniškus jausmus...
Karalienė. Ką gi man daryti?
Hamletas. Ką daryt? Tik ne tą, ką aš sakiau. Eikit pas karalių, mylėkit jį, kaip mylėjot. Išpasakokit viską, kas čia buvo kalbėta. Pasakykit, kad aš ne beprotis, tik apsimetu beprotyste. Tai bus išmintingiausias iš jūsų pusės pasielgimas. Graži, protinga ir mylinti savo vyrą karalienė negali nepapasakoti visko savo mylimamjam karaliui, tam niekšui. išgamai, gimusiam tik dėlto, kad parodyt žmonijai bjauriausius darbus. Jis džiaugsis iš to, nes paslaptis atidengs jam akis ir nurodys įrankius, kuriais galima ginties nuo pavojaus.
Karalienė. Ne, sūnau! Aš užslėpsiu viską, kas čia buvo kalbėta. Karalius nei žodžio nuo manęs neišgirs.
Hamletas. Beje! Ar jus žinot: mane siunčia į Angliją?
Karalienė. Teisybė, aš ir užmiršau apie tai pasakyti.
Hamletas. Kaipgi, jau viskas prirengta: parašytas laiškas, lydėti mane ik... pačiai prapulčiai, paskirti du draugu, kuriems aš tikiu, kaip gyvatėms. Gerai, važiuosim. Pažiurėsim, kas gudresnis. Smagu būtų matyt, kaip bombų meisterius sudraskytų bomba, kurią jie patįs padirbo. Už didžiausią laikyčiau nelaimę, jei po jų mina man nepasisektų pakasti, vienai ar dviems pėdoms giliau, kitą miną, kuri išneštų juodu į padanges. (Į Polonijų). Šitą vyriškį reikia iš čion išgabenti į kitą kambarį. Labą nakt, mamyte! Kaip ramus, rimtas išrodo tas, kas per visą savo amžį be perstojimo bambėjo ir, budamas kvailu nuo prigimimo, gyvenime lošė išminčiaus patarėjo rolę. Trauksim, bučiuli! (Velka Polonijų)
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Laertas ir Fortinbrasas padeda suprasti Hamleto delsimą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Visi trys jaunuoliai neteko tėvų. Fortinbrasas iš pradžių nori atkeršyti už tėvą, o vėliau veda dvidešimt tūkstančių kareivių į Lenkiją dėl mažo žemės sklypelio; pamatęs jo kariuomenę, Hamletas gėdijasi, kad pats nieko nedaro, ir sako, kad atsargume tik viena dalis išminties, o „tris dalis baimės“. Laertas, sužinojęs apie tėvo mirtį, tuoj pat su minia įsiveržia į pilį: kerštas jam yra „švenčiausia vaikų priedermė“, ir jis pasiruošęs žudyti net bažnyčioje. Šalia jų matyti, kad Hamletas daug mąsto ir abejoja, todėl delsia. Bet Laerto skubotumas nėra pavyzdys: jis tampa karaliaus įrankiu ir žūsta nuo savo paties užnuodyto kardo.
Rašiniui: KerštasDora
2. Kas pražudo Ofeliją?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Ofelija visada klauso kitų. Brolis ir tėvas liepia jai nepasitikėti Hamleto meile, Polonijus uždraudžia su juo kalbėtis, ir ji paklūsta. Vėliau tėvas ją panaudoja kaip jauką: ji turi kalbėtis su Hamletu, o tėvas ir karalius slapta klausosi. Hamletas ją atstumia ir liepia eiti į vienuolyną, o netrukus nužudo jos tėvą. Netekusi ir mylimojo, ir tėvo, Ofelija išprotėja ir nuskęsta upėje. Ją pražudo ne vienas žmogus, o dvaras, kuriame visi ją naudoja savo tikslams, ir kerštas, į kurį ji pati nesikišo.
Rašiniui: MeilėKaltė
3. Kaip vienas Klaudijaus nusikaltimas veda prie kitų?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Klaudijus nunuodijo brolį ir gavo jo karūną bei žmoną. Kad tiesa neišaiškėtų, jis turi slėpti ir sekti: pasikviečia Rozenkrancą ir Gildenšterną, klausosi už divono. Jis pats prisipažįsta, kad atgailauti negali, nes neatsisako to, ką įgijo nusikaltimu. Tada jis siunčia Hamletą į Angliją su laišku, kuriuo prašo jį nužudyti, o kai tai nepavyksta, su Laertu rengia kovą, kurioje Laertas kausis užnuodytu kardu, o karalius paruoš užnuodytą gėrimą: „Piktą mes prašalinsime piktu“. Jo sumanyta kova pražudo Gendrutą, Laertą, Hamletą ir jį patį.
Rašiniui: ValdžiaKaltė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.