Hamletas. Kaipgi, jau viskas prirengta: parašytas laiškas, lydėti mane ik... pačiai prapulčiai, paskirti du draugu, kuriems aš tikiu, kaip gyvatėms. Gerai, važiuosim. Pažiurėsim, kas gudresnis. Smagu būtų matyt, kaip bombų meisterius sudraskytų bomba, kurią jie patįs padirbo. Už didžiausią laikyčiau nelaimę, jei po jų mina man nepasisektų pakasti, vienai ar dviems pėdoms giliau, kitą miną, kuri išneštų juodu į padanges. (Į Polonijų). Šitą vyriškį reikia iš čion išgabenti į kitą kambarį. Labą nakt, mamyte! Kaip ramus, rimtas išrodo tas, kas per visą savo amžį be perstojimo bambėjo ir, budamas kvailu nuo prigimimo, gyvenime lošė išminčiaus patarėjo rolę. Trauksim, bučiuli! (Velka Polonijų)
Ketvirtasis veiksmas
Pirmasis apsireiškimas.
Karaliaus pilis.
Karalius, karalienė, Rozenkrancas ir Gildenšternas.
Karalius. Jei žinai priežastį, dėlei kurios jis paiksta, nerimoja, privalai pasakyt. Man tai reikia žinot. Kur tavo sūnus?
Karalienė. Išeikita judu (Rozenkrancas ir Gildenšternas išeina). Viešpatie, kiek išgąsčio aš šią nakt turėjau!
Karalius. Kas atsitiko, Gentruda? Tai tikrai Hamleto darbai.
Karalienė. Jisai galutinai sumišo. Bekvailiodamas pamatė už divono ką-tai krutant, išsitraukė kardą ir šaukdamas: „Žiurkė! žiurkė“, perdurė divoną ir užmušė pasislėpusį tenai Polonijų.
Karalius. Aš taip-pat būčiau pražuvęs, jei būčiau tenai buvęs. Negalima jį laikyti liuosą: jis pavojingas tau, man, kiekvienam žmogui. Kas atsakys už užmušimą? Kaltins mus. Savo laike mums reikėjo prašalinti sumišusį karalaitį. Mes to nepadarėme iš didelės meilės ir pasielgėme lyg žmogus, sergantis piktaja liga. Jam gėda prisipažinti ir jis miršta gyvu supuvęs. Kur dabar Hamletas?
Karalienė. Išvilko lavoną. Bet nežiūrint į jo sumišimą, kaip rudose žėri aukso trupiniai, taip jo širdyje matyt gerumas. Jisai labai gailėjosi, graudžiai verkė, negerai padaręs.
Karalius. Eiva, Gendruta! Kaip tik ims švist, Hamletą išsiųsime į laivą. Polonijaus užmušimą nuo žmonių paslėpsime. Gildenšterne! (Rozenkrancas ir Gildenšternas Įeina) Hamletas bekvailiodamas užmušė Polonijų ir išvilko jo lavoną iš motinos kambario. Paimkita kelis vyrus, sujieškokita karalaitį, o numirėlį palaidokita koplyčioje. Atlikkita tai kuo-greičiausiai. (Rozenkrancas ir Gildenšternas išeina) Gendruta! Aš sušauksiu tarybą, pranešiu apie užmušimą, paklausiu, ką daryt, kad kįlančios kalbos, kaip armotos šuvis, nepataikintų į nekaltą žmogų. Eiva! Aš nerimstu, baimė ima (išeina).
Antrasis apsireiškimas.
Kitas kambarys pilyj.
Hamletas. Palikau geroje vietoje.
Rozenkrancas ir Gildenšternas (už scenos). Hamlete! karalaiti Hamlete!
Hamletas. Kas per riksmas? Kas šaukia Hamletą? štai jie ateina. (Įeina Rozenkrancas ir Gildenšternas).
Rozenkrancas. Karalaiti! Kur dėjot lavoną?
Hamletas. Sugražinau žemei – nabašninkų motinai.
Rozenkrancas. Pasakykit, kur padėjot. Reikia palaidoti.
Hamletas. Nei nelaukit.
Rozenkrancas. Ko?
Hamletas. Kad aš, mokėdamas užlaikyti jūsų paslaptis, negalėčiau užlaikyti savųjų. O kokį atsakymą gali duoti karalaitis marių pintėms?
Rozenkrancas. Ar tai aš – marių pintįs?
Hamletas. Taip, marių pintįs, sutraukiančios į save karaliaus malonę, jo dovanėles ir net valdžios dalelę. Tokie žmonės kartais daug gero padaro karaliams. Karaliai laiko juos, užsigardavimui, už dantų, kaip beždžionės skanus kasnelius po pažastimi. Bet kaip tik prireiks jiems sugražinti tą, ko jųs prisisiurbėt, jie paspaus jus, kaip marių pintis, ir būsit sausi, kaip buvę.
Rozenkrancas. Aš jūsų nesuprantu, karalaiti!
Hamletas. Labai smagu man tai girdėt. Tik mulkiai ryja pasityčiojimus, kaip šuo – muilą.
Rozenkrancas. Jųs pasakykit, kur yra kūnas ir eikit drauge su mumis pas karalių.
Hamletas. Kūnas esti karalium, bet karalius neturi būt kūnu. Karalius yra sutvėrimas...
Rozenkrancas. Kas per sutvėrimas, karalaiti!
Hamletas. Nieko nevertas. Eime pas karalių. Bėgk lape, o šuo paskui (Išeina).
Trečiasis apsireiškimas.
Kitas kambarys.
Karalius ir piliškiai įeina.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Laertas ir Fortinbrasas padeda suprasti Hamleto delsimą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Visi trys jaunuoliai neteko tėvų. Fortinbrasas iš pradžių nori atkeršyti už tėvą, o vėliau veda dvidešimt tūkstančių kareivių į Lenkiją dėl mažo žemės sklypelio; pamatęs jo kariuomenę, Hamletas gėdijasi, kad pats nieko nedaro, ir sako, kad atsargume tik viena dalis išminties, o „tris dalis baimės“. Laertas, sužinojęs apie tėvo mirtį, tuoj pat su minia įsiveržia į pilį: kerštas jam yra „švenčiausia vaikų priedermė“, ir jis pasiruošęs žudyti net bažnyčioje. Šalia jų matyti, kad Hamletas daug mąsto ir abejoja, todėl delsia. Bet Laerto skubotumas nėra pavyzdys: jis tampa karaliaus įrankiu ir žūsta nuo savo paties užnuodyto kardo.
Rašiniui: KerštasDora
2. Kas pražudo Ofeliją?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Ofelija visada klauso kitų. Brolis ir tėvas liepia jai nepasitikėti Hamleto meile, Polonijus uždraudžia su juo kalbėtis, ir ji paklūsta. Vėliau tėvas ją panaudoja kaip jauką: ji turi kalbėtis su Hamletu, o tėvas ir karalius slapta klausosi. Hamletas ją atstumia ir liepia eiti į vienuolyną, o netrukus nužudo jos tėvą. Netekusi ir mylimojo, ir tėvo, Ofelija išprotėja ir nuskęsta upėje. Ją pražudo ne vienas žmogus, o dvaras, kuriame visi ją naudoja savo tikslams, ir kerštas, į kurį ji pati nesikišo.
Rašiniui: MeilėKaltė
3. Kaip vienas Klaudijaus nusikaltimas veda prie kitų?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Klaudijus nunuodijo brolį ir gavo jo karūną bei žmoną. Kad tiesa neišaiškėtų, jis turi slėpti ir sekti: pasikviečia Rozenkrancą ir Gildenšterną, klausosi už divono. Jis pats prisipažįsta, kad atgailauti negali, nes neatsisako to, ką įgijo nusikaltimu. Tada jis siunčia Hamletą į Angliją su laišku, kuriuo prašo jį nužudyti, o kai tai nepavyksta, su Laertu rengia kovą, kurioje Laertas kausis užnuodytu kardu, o karalius paruoš užnuodytą gėrimą: „Piktą mes prašalinsime piktu“. Jo sumanyta kova pražudo Gendrutą, Laertą, Hamletą ir jį patį.
Rašiniui: ValdžiaKaltė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.