Karalius. Hamlete! nors mums sunku, kaipo tėvui, su tavim persiskirti, bet po tokio nežmoniško pasielgimo, kad išvengtum pavojaus, tu tuojaus turi išvažiuot iš Danijos. Rengkis. Laivas stovi. Viskas suruošta keliauti į Angliją.
Hamletas. Į Angliją?
Karalius. Taigi.
Hamletas. Gerai.
Karalius. Tu kalbi, lyg žinodamas mūsų sumanymus.
Hamletas. Aniolas Sargas man juos praneša. Gerai, važiuosiu į Angliją. Sudiev, mamyte!
Karalius. „Sudiev tėveli“ tu norėjai pasakyt, Hamlete.
Hamletas. Aš sakau: „mamyte“. Tėvas ir motina tai pats ir pati o pats ir pati tai vienata, todėl aš vadinu jus motina. Važiuosiu į Angliją. (Išeina).
Karalius. (Rozenkrancui ir Gildenšternui). Eikita paskui, prikalbėkita jį tuojaus sėsti į laivą. Žiurėkita, kad šį vakar jo čia nebūtų. Skubinkitos (Rozenkrancas ir Gildenšternas išeina). O Anglija! Tu nepersenai patyrei Danijos galybę. Mūsų kardo kirtis dar neužgijo ir ik šiam laikui tu tebemoki mums duoklę. Jauzdama savo silpnybę, tu išpildysi mūsų reikalavimą, išreikštą laiške, įduotame Hamletui. Galas jam. Kol jis gyvas, aš nematysiu ramios valandėlės. Toksai gyvenimas bjauresnis už sunkiausią ligą. (Išeina).
Ketvirtasis apsireiškimas.
Danijos lyguma.
Traukia Fortinbrasas su kariumene.
Fortinbrasas. Pulkininke! Jokit pas Danijos karalių! Pasveikinkit jį nuo mano vardo. Pasakykit, kad Fortinbrasas, Norvegijos karalaitis, prašos pereiti per jo žemę su kariumene. Jei viešpats karalius teiktųs su mumis pasimatyti, mes tuoj pribusim į paskirtą vietą ir atiduosim prigulinčią garbę. Pasakykit jam tai.
Pulkininkas. Jusų paliepimas, karalaiti, tuoj bus išpildytas.
Fortinbrasas. Vyrai! Žingine! Marš. (Traukia su kariumene).
Ateina Hamletas, Rozenkrancas ir Gildenšternas.
Hamletas. (pulkininkui). Būkit taip geri, pasakykit, kieno ta kariumenė.
Pulkininkas. Norvegų.
Hamletas. Kur ji traukia?
Pulkininkas. Ant lenkų.
Hamletas. Kas vadas?
Pulkininkas. Karalaitis Fortinbrasaš.
Hamletas. Ar jisai pasiryžęs užkariauti visą Lenkiją, ar tik dalį?
Pulkininkas. Teisybę sakant, mes einam užimti žemės sklypelį, kuris daugiau neverts. kaip keliolika muštinių.
Hamletas. Jei taip, tai lenkai paves jį jums ir be mušio.
Pulkininkas. Anaiptol! Jie kovos. Kariumenė jau sutraukta.
Hamletas. Tai išrišimas to klausimo apsieis į kelis tukstančius žmogaus gyvasčių ir keletą dešimčių tukstančių muštinių. Brangus bus pirkinys.
Pulkininkas. Likkitės sveiki. (Išeina).
Rozenkrancas. Eime, karalaiti!
Hamletas. Eikita. Aš judu pasivysiu (Rozenkrancas ir Gildenšternas išeina). Ir šiandieninis susitikimas verčia mane greičiaus atkeršinti. Dieve! Ko vertas žmogus, jei jis miegą ir valgį laiko už didžiausias savo gyvenimo gerybes? Gyvulys, daugiaus nieko! Juk galingas protas, perveriantis amžių erdvę, matantis ir praeitį, ir ateitį ne dėl to yra mums duotas, kad nieko neveiktų! Ko aš laukiu? Kas mane trukdo? Atsargumas. Bet gerai perkračius tą atsargumą, mes rasime jame tik vieną dalį išminties o tris dalis baimės. Stebėtins daikts! Pats nežinau; ko aš ik šiam laikui vis sakau sau: „Reikia tą ir tą padaryt“, jei esu verčiamas, noriu ir galiu padaryt. Čionai praėjo daug kariumenės. Drąsus jos vadas nesibijo nieko. Savo ir kareivių gyvastį jis pasirengęs padėti už ką? Už niekniekį. Jei kas nori būti didvyriu, negali užsileisti kitam be svarbių priežasčių. Kovoti reikia ir už mažmožį. jei užgauta žmogaus vertenybė. O aš? Mano tėvas užmuštas, motinos garbė nuplėšta. – Aš nieko nedarau. Ten dvidešimt tukstančių kareivių traukia į tikrą prapultį dėl tuščios garbės. Jie pasirengę gyvastį padėti už žemės sklypelį, kuris bus permažas kapinėms jų lavonus užkasti. Gana! Nuo šio laiko aš galvosiu ik apie kraują, bet ne apie kit-ką (Išeina).
Penktasis apsireiškimas.
Gelsingeris. Kambarys pilyj.
Įeina karalienė ir Horacijus.
Karalienė. Aš nenoriu jos matyt.
Horacijus. Bet ji labai prašos. Aišku, kad yra sumišus. Verta pasigailėti.
Karalienė. Ko ji nor?
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Laertas ir Fortinbrasas padeda suprasti Hamleto delsimą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Visi trys jaunuoliai neteko tėvų. Fortinbrasas iš pradžių nori atkeršyti už tėvą, o vėliau veda dvidešimt tūkstančių kareivių į Lenkiją dėl mažo žemės sklypelio; pamatęs jo kariuomenę, Hamletas gėdijasi, kad pats nieko nedaro, ir sako, kad atsargume tik viena dalis išminties, o „tris dalis baimės“. Laertas, sužinojęs apie tėvo mirtį, tuoj pat su minia įsiveržia į pilį: kerštas jam yra „švenčiausia vaikų priedermė“, ir jis pasiruošęs žudyti net bažnyčioje. Šalia jų matyti, kad Hamletas daug mąsto ir abejoja, todėl delsia. Bet Laerto skubotumas nėra pavyzdys: jis tampa karaliaus įrankiu ir žūsta nuo savo paties užnuodyto kardo.
Rašiniui: KerštasDora
2. Kas pražudo Ofeliją?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Ofelija visada klauso kitų. Brolis ir tėvas liepia jai nepasitikėti Hamleto meile, Polonijus uždraudžia su juo kalbėtis, ir ji paklūsta. Vėliau tėvas ją panaudoja kaip jauką: ji turi kalbėtis su Hamletu, o tėvas ir karalius slapta klausosi. Hamletas ją atstumia ir liepia eiti į vienuolyną, o netrukus nužudo jos tėvą. Netekusi ir mylimojo, ir tėvo, Ofelija išprotėja ir nuskęsta upėje. Ją pražudo ne vienas žmogus, o dvaras, kuriame visi ją naudoja savo tikslams, ir kerštas, į kurį ji pati nesikišo.
Rašiniui: MeilėKaltė
3. Kaip vienas Klaudijaus nusikaltimas veda prie kitų?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Klaudijus nunuodijo brolį ir gavo jo karūną bei žmoną. Kad tiesa neišaiškėtų, jis turi slėpti ir sekti: pasikviečia Rozenkrancą ir Gildenšterną, klausosi už divono. Jis pats prisipažįsta, kad atgailauti negali, nes neatsisako to, ką įgijo nusikaltimu. Tada jis siunčia Hamletą į Angliją su laišku, kuriuo prašo jį nužudyti, o kai tai nepavyksta, su Laertu rengia kovą, kurioje Laertas kausis užnuodytu kardu, o karalius paruoš užnuodytą gėrimą: „Piktą mes prašalinsime piktu“. Jo sumanyta kova pražudo Gendrutą, Laertą, Hamletą ir jį patį.
Rašiniui: ValdžiaKaltė
4. Kodėl karalius neteisia Hamleto viešai už Polonijaus nužudymą?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.