Hamletas59-61 psl. · apie 5 min.
Ketvirtasis veiksmas74% kūrinio
59 psl.

Hamletas. Eikita. Aš judu pasivysiu (Rozenkrancas ir Gildenšternas išeina). Ir šiandieninis susitikimas verčia mane greičiaus atkeršinti. Dieve! Ko vertas žmogus, jei jis miegą ir valgį laiko už didžiausias savo gyvenimo gerybes? Gyvulys, daugiaus nieko! Juk galingas protas, perveriantis amžių erdvę, matantis ir praeitį, ir ateitį ne dėl to yra mums duotas, kad nieko neveiktų! Ko aš laukiu? Kas mane trukdo? Atsargumas. Bet gerai perkračius tą atsargumą, mes rasime jame tik vieną dalį išminties o tris dalis baimės. Stebėtins daikts! Pats nežinau; ko aš ik šiam laikui vis sakau sau: „Reikia tą ir tą padaryt“, jei esu verčiamas, noriu ir galiu padaryt. Čionai praėjo daug kariumenės. Drąsus jos vadas nesibijo nieko. Savo ir kareivių gyvastį jis pasirengęs padėti už ką? Už niekniekį. Jei kas nori būti didvyriu, negali užsileisti kitam be svarbių priežasčių. Kovoti reikia ir už mažmožį. jei užgauta žmogaus vertenybė. O aš? Mano tėvas užmuštas, motinos garbė nuplėšta. – Aš nieko nedarau. Ten dvidešimt tukstančių kareivių traukia į tikrą prapultį dėl tuščios garbės. Jie pasirengę gyvastį padėti už žemės sklypelį, kuris bus permažas kapinėms jų lavonus užkasti. Gana! Nuo šio laiko aš galvosiu ik apie kraują, bet ne apie kit-ką (Išeina).

Penktasis apsireiškimas.

Gelsingeris. Kambarys pilyj.

Įeina karalienė ir Horacijus.

Karalienė. Aš nenoriu jos matyt.

Horacijus. Bet ji labai prašos. Aišku, kad yra sumišus. Verta pasigailėti.

Karalienė. Ko ji nor?

60 psl.

Horacijus. Vis apie tėvą kalba. Sako, kad žmonės tik apgaudinėja viens kitą; verkia, daužosi ir vis kalba. Jos šneka kvaila, bet kai-kurie žodžiai pataiko į širdį ir verčia galvoti. Iš veido, iš akių; iš viso ko matyt, kad ją ėda koks-tai nesuprantamas nuliudimas, sunki širdgėla. Vertėtų ją priimti jau vien dėl to, kad pikti žmonės negalėtų jus apkalbinėti.

Karalienė. Tegu įeina (Horacijus išeina). Tokia tai jau nuodėmės įpatybė, kad ir mažmožis žmogaus akyse išrodo dideliu daiktu. Nusidėjėlis niekam neįtiki ir slėpdamas visokiais būdais savo nuodėmę, tik ją išduoda.

Ofelija. (Įbėga). Kur yra gražioji Danijos karalienė?

Karalienė. Kas tau, Ofelija?

Ofelija. (Dainuoja).

Mano mielas gražus draugas

Buvo danas narsus tvirtas,

Baltoms plunksnoms pasipuošęs,

Bet ne man jis liko skirtas.

Karalienė. O Ofelija! Ofelija! Ką reiškia tavo daina?

Ofelija. Klausykit ir girdėsit (Dainuoja).

Veltui veltui betikėti,

Jis jau mirė, grįžt nestengia;

Kojos akmeniu prislėgtos,

Žemė galvą jojo dengia.

Dieve! Mano Dieve! (Verkia).

Karalienė. Klausyk, Ofelija!

Ofelija. Ne! Klausykite jųs. (Dainuoja).

Jį apvilko baltu rūbu,

Žolynais puikiais apklojo,

Ir į kapą jį įleidę

Ašarojo, ašarojo.

Karalienė. (Įeinančiam karaliui). Žiūrėkit, viešpatie, kas pasidarė.

Ofelija. (Dainuoja toliau).

Ji apvilko baltu rūbu

Karalius. Kas girdėt, Ofelija?

Ofelija. Ačiu! Nieko pikto. Sako, kad pelėda pavirto į paukštį iš duonkepio dukters. Mes, viešpatie, visi žinom, kuo esam, bet nežinom į ką pavirsim.

Karalius. Ji negali užmiršti tėvo.

Ofelija. Meldžiu apie tai nekalbėt. O jei kas klaustų. ką tai reiškia, atsakykit... (Dainuoja).

Atėjau aš anksti rytą

Pas bernelį numylėtą

Jį pasveikint, pamatyti,

Kaipo Dievo man žadėtą.

Jis tuoj kėlėsi ir tarė:

Eiki, eiki šen, širdyte!

Įėjau aš, bet išėjus

Tapau žmona, ne mergyte.

Karalius. Paliauk, Ofelija!

61 psl.

Ofelija. Tikra teisybė! Aš neapkalbu. Negalima nusidėt prieš Dievą (Dainuoja).

Fe, tai gėda taip apseiti!

Juk esi mane apgavęs.

Vyrai meilę niekais skaito,

Kas iš jūsų nėr melavęs?

Tu sakeisi mane vesiąs..,

Darei prižadus man tankius...

O kaip jųs manot, ką jis atsakė? (Dainuoja).

Aš pasijuokiau ir lioviaus,

Kam esi tu mane lankius?...

Juk tai negerai? Negerai?

Karalius. Ar jau seniai jai taip pasidarė?

Ofelija. Aš tikiuosi, kad dar viskas pasitaisys, tik reikia palaukti... Ašaros ima birt, kaip atmenu, kad jį užkasė į šaltą žemę! Brolis viską žinos... Ačiu jums už gerą patarimą... Kur mano karieta? Labą nakt, karaliene! Labą nakt! (Išbėga).

Karalius. (Horacijui). Eik, Horacijau, paskui! Dabok ją, kad ko nepasidarytų. (Horacijus išeina). Gailėstis, tėvo užmušimas sumaišė jai protą. Bėdos, Gendruta, neina pavieniui, bet lankosi būriais. Pradžia – Polonijaus mirtis, toliaus Hamleto išvežimas, už kurį jis tik save tegali kaltint. Žmonės, prisiklausę visokių kalbų apie Polonijaus prapuolimą, pradeda judėt. Negerai padarėme, slaptai palaidoję Polonijų. Čia da Ofelija sumišo. Labiausia mane baugina štai kas. Aš sužinojau, kad iš Francijos slapčia sugrįžo Laertas. Jis išgirdo apie tėvo užmušimą ir dega kerštu. Žmonės plepa jam nebutus daiktus. Nesant tikrų žinių, kaltę gali nuverst ant mūsų. (Už scenos girdėti triukšmas).

Karalienė. Dėl Dievo malonės! Kas per triukšmas? (Greitai įeina piliškis).

Karalius. Kas ten? pašaukkit sargybą! Tegu daboja duris.

Piliškis. Viešpatie! Maištas. Laertas sukėlė žmones. Jų būriai išvaikė sargybą. Minia juda lyg marios audrai kįlant. Visur girdėt neapsakomas šauksmas: „Laertą męs aprenkame karalium! Laertas mūsų karalius!“

Karalienė. Žmonių pulkai bėga šen kaip pasiutusių šunų gaujos.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip Laertas ir Fortinbrasas padeda suprasti Hamleto delsimą?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Visi trys jaunuoliai neteko tėvų. Fortinbrasas iš pradžių nori atkeršyti už tėvą, o vėliau veda dvidešimt tūkstančių kareivių į Lenkiją dėl mažo žemės sklypelio; pamatęs jo kariuomenę, Hamletas gėdijasi, kad pats nieko nedaro, ir sako, kad atsargume tik viena dalis išminties, o „tris dalis baimės“. Laertas, sužinojęs apie tėvo mirtį, tuoj pat su minia įsiveržia į pilį: kerštas jam yra „švenčiausia vaikų priedermė“, ir jis pasiruošęs žudyti net bažnyčioje. Šalia jų matyti, kad Hamletas daug mąsto ir abejoja, todėl delsia. Bet Laerto skubotumas nėra pavyzdys: jis tampa karaliaus įrankiu ir žūsta nuo savo paties užnuodyto kardo.

Rašiniui: KerštasDora

2. Kas pražudo Ofeliją?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Ofelija visada klauso kitų. Brolis ir tėvas liepia jai nepasitikėti Hamleto meile, Polonijus uždraudžia su juo kalbėtis, ir ji paklūsta. Vėliau tėvas ją panaudoja kaip jauką: ji turi kalbėtis su Hamletu, o tėvas ir karalius slapta klausosi. Hamletas ją atstumia ir liepia eiti į vienuolyną, o netrukus nužudo jos tėvą. Netekusi ir mylimojo, ir tėvo, Ofelija išprotėja ir nuskęsta upėje. Ją pražudo ne vienas žmogus, o dvaras, kuriame visi ją naudoja savo tikslams, ir kerštas, į kurį ji pati nesikišo.

Rašiniui: MeilėKaltė

3. Kaip vienas Klaudijaus nusikaltimas veda prie kitų?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Klaudijus nunuodijo brolį ir gavo jo karūną bei žmoną. Kad tiesa neišaiškėtų, jis turi slėpti ir sekti: pasikviečia Rozenkrancą ir Gildenšterną, klausosi už divono. Jis pats prisipažįsta, kad atgailauti negali, nes neatsisako to, ką įgijo nusikaltimu. Tada jis siunčia Hamletą į Angliją su laišku, kuriuo prašo jį nužudyti, o kai tai nepavyksta, su Laertu rengia kovą, kurioje Laertas kausis užnuodytu kardu, o karalius paruoš užnuodytą gėrimą: „Piktą mes prašalinsime piktu“. Jo sumanyta kova pražudo Gendrutą, Laertą, Hamletą ir jį patį.

Rašiniui: ValdžiaKaltė

4. Kodėl karalius neteisia Hamleto viešai už Polonijaus nužudymą?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.