Horacijus. Vis apie tėvą kalba. Sako, kad žmonės tik apgaudinėja viens kitą; verkia, daužosi ir vis kalba. Jos šneka kvaila, bet kai-kurie žodžiai pataiko į širdį ir verčia galvoti. Iš veido, iš akių; iš viso ko matyt, kad ją ėda koks-tai nesuprantamas nuliudimas, sunki širdgėla. Vertėtų ją priimti jau vien dėl to, kad pikti žmonės negalėtų jus apkalbinėti.
Karalienė. Tegu įeina (Horacijus išeina). Tokia tai jau nuodėmės įpatybė, kad ir mažmožis žmogaus akyse išrodo dideliu daiktu. Nusidėjėlis niekam neįtiki ir slėpdamas visokiais būdais savo nuodėmę, tik ją išduoda.
Ofelija. (Įbėga). Kur yra gražioji Danijos karalienė?
Karalienė. Kas tau, Ofelija?
Ofelija. (Dainuoja).
Mano mielas gražus draugas
Buvo danas narsus tvirtas,
Baltoms plunksnoms pasipuošęs,
Bet ne man jis liko skirtas.
Karalienė. O Ofelija! Ofelija! Ką reiškia tavo daina?
Ofelija. Klausykit ir girdėsit (Dainuoja).
Veltui veltui betikėti,
Jis jau mirė, grįžt nestengia;
Kojos akmeniu prislėgtos,
Žemė galvą jojo dengia.
Dieve! Mano Dieve! (Verkia).
Karalienė. Klausyk, Ofelija!
Ofelija. Ne! Klausykite jųs. (Dainuoja).
Jį apvilko baltu rūbu,
Žolynais puikiais apklojo,
Ir į kapą jį įleidę
Ašarojo, ašarojo.
Karalienė. (Įeinančiam karaliui). Žiūrėkit, viešpatie, kas pasidarė.
Ofelija. (Dainuoja toliau).
Ji apvilko baltu rūbu
Karalius. Kas girdėt, Ofelija?
Ofelija. Ačiu! Nieko pikto. Sako, kad pelėda pavirto į paukštį iš duonkepio dukters. Mes, viešpatie, visi žinom, kuo esam, bet nežinom į ką pavirsim.
Karalius. Ji negali užmiršti tėvo.
Ofelija. Meldžiu apie tai nekalbėt. O jei kas klaustų. ką tai reiškia, atsakykit... (Dainuoja).
Atėjau aš anksti rytą
Pas bernelį numylėtą
Jį pasveikint, pamatyti,
Kaipo Dievo man žadėtą.
Jis tuoj kėlėsi ir tarė:
Eiki, eiki šen, širdyte!
Įėjau aš, bet išėjus
Tapau žmona, ne mergyte.
Karalius. Paliauk, Ofelija!
Ofelija. Tikra teisybė! Aš neapkalbu. Negalima nusidėt prieš Dievą (Dainuoja).
Fe, tai gėda taip apseiti!
Juk esi mane apgavęs.
Vyrai meilę niekais skaito,
Kas iš jūsų nėr melavęs?
Tu sakeisi mane vesiąs..,
Darei prižadus man tankius...
O kaip jųs manot, ką jis atsakė? (Dainuoja).
Aš pasijuokiau ir lioviaus,
Kam esi tu mane lankius?...
Juk tai negerai? Negerai?
Karalius. Ar jau seniai jai taip pasidarė?
Ofelija. Aš tikiuosi, kad dar viskas pasitaisys, tik reikia palaukti... Ašaros ima birt, kaip atmenu, kad jį užkasė į šaltą žemę! Brolis viską žinos... Ačiu jums už gerą patarimą... Kur mano karieta? Labą nakt, karaliene! Labą nakt! (Išbėga).
Karalius. (Horacijui). Eik, Horacijau, paskui! Dabok ją, kad ko nepasidarytų. (Horacijus išeina). Gailėstis, tėvo užmušimas sumaišė jai protą. Bėdos, Gendruta, neina pavieniui, bet lankosi būriais. Pradžia – Polonijaus mirtis, toliaus Hamleto išvežimas, už kurį jis tik save tegali kaltint. Žmonės, prisiklausę visokių kalbų apie Polonijaus prapuolimą, pradeda judėt. Negerai padarėme, slaptai palaidoję Polonijų. Čia da Ofelija sumišo. Labiausia mane baugina štai kas. Aš sužinojau, kad iš Francijos slapčia sugrįžo Laertas. Jis išgirdo apie tėvo užmušimą ir dega kerštu. Žmonės plepa jam nebutus daiktus. Nesant tikrų žinių, kaltę gali nuverst ant mūsų. (Už scenos girdėti triukšmas).
Karalienė. Dėl Dievo malonės! Kas per triukšmas? (Greitai įeina piliškis).
Karalius. Kas ten? pašaukkit sargybą! Tegu daboja duris.
Piliškis. Viešpatie! Maištas. Laertas sukėlė žmones. Jų būriai išvaikė sargybą. Minia juda lyg marios audrai kįlant. Visur girdėt neapsakomas šauksmas: „Laertą męs aprenkame karalium! Laertas mūsų karalius!“
Karalienė. Žmonių pulkai bėga šen kaip pasiutusių šunų gaujos.
Karalius. Duris išlaužė! (Triukšmas pas duris: Laertas įbėga su nuogu kardu, paskui jį žmonės).
Laertas. Kur karalius? Vyrai! pasilikkite už durų.
Žmonės. Gerai. Eikit. Mes dabosime duris.
Laertas. Karaliau! Kur mano tėvas?
Karalienė. Laerte! Kas tau yr? Susilaikyk!
Laertas. Aš atėjau atkeršyti už tėvą. Kerštas už tėvus – švenčiausia vaikų priedermė.
Karalius. Gendruta! nutilk. Laertas nieko pikto man nepadarys. Tu čia nesikišk. Ko nori, Laerte?
Laertas. Kur yra mano tėvas?
Karalius. Numirė.
Karalienė. Šiame dalyke karalius nieko nekaltas.
Karalius. Gendruta! Duok Laertui kalbėt į mane. Kalbink, Laerte!
Laertas. Kas nužudė tėvą? Sakyk tiesiog, aš nesiduosiu suvadžiot. Velniop ištikimybė! Šalin prisieka! Aš išsižadėjau šio ir ano svieto gėrybių. Mane nesulaikys niekas: nei baimė, nei sąžinė. Tegu aš degsiu pragaro liepsnose, aš turiu atkeršyti už tėvo užmušimą.
Karalius. Kas-gi tave laiko?
Laertas. Tėvo atsidavimas. Ne kas-kita. Šiaip jokia svieto galybė nesulaikytų manęs.
Karalius. Aš tikėjau, kad Polonijaus sūnus niekuomet nebus maištininku, nepakels rankos prieš nekaltą žmogų, o atkeršys tik kaltininkams.
Laertas. Taip, tik tėvo priešams, galvažudžiams aš atkeršysiu.
Karalius. Kas tie priešai, tu tuoj žinosi.
Laertas. Galas jiems. Už jo bičiuolius aš galvą dėsiu.
Karalius. Laerte! Aš tau sakau: Polonijaus man labai gaila; tėvo užmušime aš nieko nekaltas.
Žmonės. (už scenos). Tegu eina. Įleiskite ją.
Laertas. Kas per triukšmas? (Įeina Ofelija, apsikaišius šiaudais ir žiedais). Saulės kaitra teišdegina man smagenis! Ašarų kartumas tegu išėda akis! Ofelija! Prisiekiu Dievui, aš atkeršysiu už tavo sumišimą. Viešpatie! Ar-gi jaunos mergaitės protas taip-gi trapus, kaip senio gyvastis? Ar-gi žmogus jau taip sutvertas, kad didesnė nelaimė turi atimti jam protą?
Ofelija. (dainuoja).
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Laertas ir Fortinbrasas padeda suprasti Hamleto delsimą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Visi trys jaunuoliai neteko tėvų. Fortinbrasas iš pradžių nori atkeršyti už tėvą, o vėliau veda dvidešimt tūkstančių kareivių į Lenkiją dėl mažo žemės sklypelio; pamatęs jo kariuomenę, Hamletas gėdijasi, kad pats nieko nedaro, ir sako, kad atsargume tik viena dalis išminties, o „tris dalis baimės“. Laertas, sužinojęs apie tėvo mirtį, tuoj pat su minia įsiveržia į pilį: kerštas jam yra „švenčiausia vaikų priedermė“, ir jis pasiruošęs žudyti net bažnyčioje. Šalia jų matyti, kad Hamletas daug mąsto ir abejoja, todėl delsia. Bet Laerto skubotumas nėra pavyzdys: jis tampa karaliaus įrankiu ir žūsta nuo savo paties užnuodyto kardo.
Rašiniui: KerštasDora
2. Kas pražudo Ofeliją?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Ofelija visada klauso kitų. Brolis ir tėvas liepia jai nepasitikėti Hamleto meile, Polonijus uždraudžia su juo kalbėtis, ir ji paklūsta. Vėliau tėvas ją panaudoja kaip jauką: ji turi kalbėtis su Hamletu, o tėvas ir karalius slapta klausosi. Hamletas ją atstumia ir liepia eiti į vienuolyną, o netrukus nužudo jos tėvą. Netekusi ir mylimojo, ir tėvo, Ofelija išprotėja ir nuskęsta upėje. Ją pražudo ne vienas žmogus, o dvaras, kuriame visi ją naudoja savo tikslams, ir kerštas, į kurį ji pati nesikišo.
Rašiniui: MeilėKaltė
3. Kaip vienas Klaudijaus nusikaltimas veda prie kitų?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Klaudijus nunuodijo brolį ir gavo jo karūną bei žmoną. Kad tiesa neišaiškėtų, jis turi slėpti ir sekti: pasikviečia Rozenkrancą ir Gildenšterną, klausosi už divono. Jis pats prisipažįsta, kad atgailauti negali, nes neatsisako to, ką įgijo nusikaltimu. Tada jis siunčia Hamletą į Angliją su laišku, kuriuo prašo jį nužudyti, o kai tai nepavyksta, su Laertu rengia kovą, kurioje Laertas kausis užnuodytu kardu, o karalius paruoš užnuodytą gėrimą: „Piktą mes prašalinsime piktu“. Jo sumanyta kova pražudo Gendrutą, Laertą, Hamletą ir jį patį.
Rašiniui: ValdžiaKaltė
4. Kodėl karalius neteisia Hamleto viešai už Polonijaus nužudymą?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.