Karalius. Duris išlaužė! (Triukšmas pas duris: Laertas įbėga su nuogu kardu, paskui jį žmonės).
Laertas. Kur karalius? Vyrai! pasilikkite už durų.
Žmonės. Gerai. Eikit. Mes dabosime duris.
Laertas. Karaliau! Kur mano tėvas?
Karalienė. Laerte! Kas tau yr? Susilaikyk!
Laertas. Aš atėjau atkeršyti už tėvą. Kerštas už tėvus – švenčiausia vaikų priedermė.
Karalius. Gendruta! nutilk. Laertas nieko pikto man nepadarys. Tu čia nesikišk. Ko nori, Laerte?
Laertas. Kur yra mano tėvas?
Karalius. Numirė.
Karalienė. Šiame dalyke karalius nieko nekaltas.
Karalius. Gendruta! Duok Laertui kalbėt į mane. Kalbink, Laerte!
Laertas. Kas nužudė tėvą? Sakyk tiesiog, aš nesiduosiu suvadžiot. Velniop ištikimybė! Šalin prisieka! Aš išsižadėjau šio ir ano svieto gėrybių. Mane nesulaikys niekas: nei baimė, nei sąžinė. Tegu aš degsiu pragaro liepsnose, aš turiu atkeršyti už tėvo užmušimą.
Karalius. Kas-gi tave laiko?
Laertas. Tėvo atsidavimas. Ne kas-kita. Šiaip jokia svieto galybė nesulaikytų manęs.
Karalius. Aš tikėjau, kad Polonijaus sūnus niekuomet nebus maištininku, nepakels rankos prieš nekaltą žmogų, o atkeršys tik kaltininkams.
Laertas. Taip, tik tėvo priešams, galvažudžiams aš atkeršysiu.
Karalius. Kas tie priešai, tu tuoj žinosi.
Laertas. Galas jiems. Už jo bičiuolius aš galvą dėsiu.
Karalius. Laerte! Aš tau sakau: Polonijaus man labai gaila; tėvo užmušime aš nieko nekaltas.
Žmonės. (už scenos). Tegu eina. Įleiskite ją.
Laertas. Kas per triukšmas? (Įeina Ofelija, apsikaišius šiaudais ir žiedais). Saulės kaitra teišdegina man smagenis! Ašarų kartumas tegu išėda akis! Ofelija! Prisiekiu Dievui, aš atkeršysiu už tavo sumišimą. Viešpatie! Ar-gi jaunos mergaitės protas taip-gi trapus, kaip senio gyvastis? Ar-gi žmogus jau taip sutvertas, kad didesnė nelaimė turi atimti jam protą?
Ofelija. (dainuoja).
Jį nešė į kapą tyliai tyliai.
(juokdamos) Cha, cha, cha, cha, cha, cha,
(gailiai) Ir verkė vargšo gailiai, gailiai.
Sudiev, balandėl!
Laertas. Jei tu nebūtum sumišusi ir žadintum mane atkeršyti, tai tavo žodžiai neįtikrintų mane taip, kaip tavo sumišimas.
Ofelija. Dainuokit ir jųs su manim drauge! (Dainuoja). Palaidojo jį, palaidojo! . . . (Kalba). Kaip tinka žodžiai! Čionai dainuojama apie užveizdą, kuris prapuldė savo pono dukterį.
Laertas. Jos žodžiuose galima atrasti gilesnę mintį.
Ofelija. (Rinkdama žiedus). Štai neužmiršuolės. . . Atmink, mylimasis, atmink. Neužmiršk manęs!
Laertas. Atmintis pergyveno jos protą!
Ofelija. (Karaliui). Te tau krapą ir katiliukus. (Karalienei) O jums rūt. . . bet vieną šakelę aš pasiliksiu, sau. . . Štai saulutės. . . Našlučių nepaskyriau, tėvui mirus, visos suvyto. . . sako, mirdamas jisai nesikankinęs. . (Dainuoja).
Nes mano meilutis
Visas mano džiaugsmas.
Laertas. Dieve! nuliudimas, nelaimė ir pati beprotystė joje gražiau išrodo.
Ofelija (dainuoja).
Vai jis negrįž jau niekados!
Vai jis negrįž jau niekados!
Neš miręs varguose
Guli jau kapuose
Vai jis negrįž jau niekados;
Kaip daili barzdelė
Kaip švelnųs plaukeliai
Vai mirė ant visados;
Verkiu aš apkvailus
Dievuliau Tu meilus
Už vėlę jo meldžiu Tavęs.
Amžiną atilsį duok, Viešpatie, visų mirusių, tikrų krikščionių vėlėms! Melskimės už jas! (Išbėga).
Laertas. Dieve visagalis! Ar Tu regi?
Karalius. Laerte! man gaila tavęs ir tu įsitikrinsi, kad aš gailiuos iš tikros širdies. Išeikim iš čia. Paimk iš savo draugų tris išmintingiausius vyrus, tegu jie būva mudviejų teisėjais. Jei jie pripažins, mane kaltu, aš pavesiu tau karuną, gyvastį, viską. Jeigu išras teisiu, tai mudu eikiva išvien, kad prigulinčiai atkeršintumėm bendram priešui.
Laertas. Aš tinku. Nežinomas jo mirties būdas, slaptas palaidojimas be priderinčios augštam valdininkui iškilmės, žemė ir dangus reikalauja tardymo.
Karalius. Aš išdėstysiu tau viską, o tavo kardas tegu nubaudžia kaltininką. Eiva (Išeina).
Šestas apsireiškimas.
Horacijaus kambarys.
Horacijus ir tarnas įeina.
Horacijus. Kas jie yr?
Tarnas. Jurininkai. Sakosi turį į poną laišką.
Horacijus. Teįeinie (Tarnas išeina). Kas galėtų atsiųsti man laišką? Ar tik ne Hamletas? (Įeina du jurininku).
Jurininkas. Labs vakars!
Horacijus. Dėkui.
Jurininkas. Atnešiau ponui laišką nuo išvažiavusio į Angliją keliauninko.
Horacijus (skaito). Horacijau! Kaip tik Danijos krantai išnyko iš akių. mus ėmė vyties kariškai apginkluotas laivas. Aš tuoj pažinau, kad tai jurininkai-plėšikai. Jie matydami, kad męs silpnesni, užpuolė ant mūsų. Aš liepiau musiškiems nepasiduoti. Prasidėjo mušis. Aš papuoliau į plėšikų rankas, o Rozenkrancas ir Gildenšternas, likę ant savo laivo, nuplaukė į Angliją. Siunčiamus laiškus priduok karaliui, o pats skubinkis kiek galima greičiau pas mane. Jurininkai parodys tau kelią. Išgirsi daug negirdėtų daiktų. Sudiev! Hamletas“.
(Jurininkams). Vyrai! pirmiaus eisim į pilį paduoti karaliui laiškus, o paskui trauksim pas Hamletą. Greičiau! (Visi išeina).
Septintasis apsireiškimas.
Kambarys pilyj.
Karalius ir Laertas įeina.
Karalius. Ir taip aš esu teisus ir prieš tave, Laerte, ir prieš savo sąžinę, Bet išsiteisinimo čionai dar mažai. Kadangi tėvo užmušėjas kėsinosi ant mano gyvybės, tai tu privalai laikyti mane už savo bičiulį.
Laertas. Aš tikiu, kad užmušimas atsitiko taip, kaip jųs sakot. Bet meldžiu paaiškint, kodėl jųs nenubaudėt žmogžudį sulyg įstatymų. Tos bausmės reikalavo juk ir jūsų bepavojingumas.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Laertas ir Fortinbrasas padeda suprasti Hamleto delsimą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Visi trys jaunuoliai neteko tėvų. Fortinbrasas iš pradžių nori atkeršyti už tėvą, o vėliau veda dvidešimt tūkstančių kareivių į Lenkiją dėl mažo žemės sklypelio; pamatęs jo kariuomenę, Hamletas gėdijasi, kad pats nieko nedaro, ir sako, kad atsargume tik viena dalis išminties, o „tris dalis baimės“. Laertas, sužinojęs apie tėvo mirtį, tuoj pat su minia įsiveržia į pilį: kerštas jam yra „švenčiausia vaikų priedermė“, ir jis pasiruošęs žudyti net bažnyčioje. Šalia jų matyti, kad Hamletas daug mąsto ir abejoja, todėl delsia. Bet Laerto skubotumas nėra pavyzdys: jis tampa karaliaus įrankiu ir žūsta nuo savo paties užnuodyto kardo.
Rašiniui: KerštasDora
2. Kas pražudo Ofeliją?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Ofelija visada klauso kitų. Brolis ir tėvas liepia jai nepasitikėti Hamleto meile, Polonijus uždraudžia su juo kalbėtis, ir ji paklūsta. Vėliau tėvas ją panaudoja kaip jauką: ji turi kalbėtis su Hamletu, o tėvas ir karalius slapta klausosi. Hamletas ją atstumia ir liepia eiti į vienuolyną, o netrukus nužudo jos tėvą. Netekusi ir mylimojo, ir tėvo, Ofelija išprotėja ir nuskęsta upėje. Ją pražudo ne vienas žmogus, o dvaras, kuriame visi ją naudoja savo tikslams, ir kerštas, į kurį ji pati nesikišo.
Rašiniui: MeilėKaltė
3. Kaip vienas Klaudijaus nusikaltimas veda prie kitų?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Klaudijus nunuodijo brolį ir gavo jo karūną bei žmoną. Kad tiesa neišaiškėtų, jis turi slėpti ir sekti: pasikviečia Rozenkrancą ir Gildenšterną, klausosi už divono. Jis pats prisipažįsta, kad atgailauti negali, nes neatsisako to, ką įgijo nusikaltimu. Tada jis siunčia Hamletą į Angliją su laišku, kuriuo prašo jį nužudyti, o kai tai nepavyksta, su Laertu rengia kovą, kurioje Laertas kausis užnuodytu kardu, o karalius paruoš užnuodytą gėrimą: „Piktą mes prašalinsime piktu“. Jo sumanyta kova pražudo Gendrutą, Laertą, Hamletą ir jį patį.
Rašiniui: ValdžiaKaltė
4. Kodėl karalius neteisia Hamleto viešai už Polonijaus nužudymą?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.