Karalius. Mirtim nenubaudžiau dėl dviejų priežasčių. Pirmiausiai dėlto, kad Hamletą labai myli karalienė. Bauzdamas sūnų, aš būčiau nubaudęs ir motiną, kas man visiškai negeistina. Antra priežastis– jį myli žmonės nemažiau, kaip motina. Jų akyse šventais yra visi Hamleto darbai. Bausmė būtų sukėlus prieš mane minią.
Laertas. Jisai užmušė mano tėvą, išvarė iš proto seserį! Mano kardas pasieks jį ir už marių.
Karalius. Laerte! nesikarščiuok be reikalo. Tikėk man, aš taipgi mylėjau tavo tėvą, kaip save patį. (Įeina piliškis). Ką pasakysi? Laiškai?
Piliškis. Hamleto rašyti. Vienas jums, viešpatie, kitas karalienei.
Karalius. Hamleto laiškai?! Kas atnešė?
Piliškis. Du nepažįstamu jurininku (Išeina).
Karalius. Klausyk, Laerte! Aš perskaitysiu tau laišką. (Skaito). „Didysis ir galingasis viešpatie! Pranešu jums, kad aš pagrįžau į Daniją. Norėčiau su jumis pasimatyti ir išaiškinti savo netikėto ir labai keisto sugrįžimo priežastis. Hamletas“. Ką tai reiškia? Vienas jis sugrįžo ar drauge su kitais? Ar čia tik ne juokai kokie?
Laertas. Jo ranka rašytas laiškas?
Karalius. Be abejo jo. Štai ir prierašas: „Grįžtu vienas“... Ką daryt? Kaip tu manai, Laerte!
Laertas. Pats nežinau. Bet tegu tik jis čionai pasirodo, aš tiesiog tėkšiu jam į akis: „Žmogžudy!“.
Karalius. Ne. Taip daryti negalima. Bet kaip čia padarius?.. Atsidėk tu ant manęs, Laerte!
Laertas. Aš visiškai atsidėsiu, jei tik jųs, viešpatie karaliau, nereikalausite vieno daikto: susitaikymo.
Karalius. Ei ne. Aš sutaikinsiu tave tik su tavimi pačiu. Jei jisai sugrįžo, tai tikrai atsisakys vėl važiuoti į Angliją, nes ir pirmą kart jis iškeliavo su prievarta. Tuomet aš užtaisysiu jam tokias kilpas, į kurias jis ir neverčiamas įšoks, o įšokęs jau nebeiššoks, pražus tikrai ir pražus tokiu būdu, kad nepadarys jokio triukšmo, net pati motina nieko pikto nemanys.
Laertas. Aš tinku ant visko, ką jųs sumanysit ir trokštu būti kerštui įrankiu jūsų rankose.
Karalius. Tuo įrankiu tu ir turi teisę būti. Kaip buvai išvažiavęs į Franciją, piliškiai čionai susirinkdami prie Hamleto, labai išgyrė vieną tavo gabumą, būk su tavim jame niekas negali susilyginti. Hamletas smarkiai pavydėjo tau tos garbės.
Laertas. Kokios, viešpatie?
Karalius. Mano nuomone, tasai gabumas neturi didelės vertės. Jisai gali tiktai papuošti jauną vyruką. kaip kaspinas skrybelę. Prieš du mėnesiu čionai gyveno vienas Normandijos bajoras. Aš pažįstu francuzus, nes prieš juos kovojau ir todėl gerai žinau, kaip puikiai jie moka joti. Bet iš to normando josenos tiesiog stebėties reikėjo. Užsisės budavo ant arklio, tai kaip prilipytas; ims rodyt tokius dalykus, kurie pereina žmogaus supratimą.
Laertas. Jųs sakėt, jisai normandas?
Karalius. Normandas.
Laertas. Galvą statau, kad tai buvo Lavondas.
Karalius Jis pats.
Laertas. Aš jį gerai pažįstu. Visa Francija juo atsigėrėti negali.
Karalius. Būdamas stebėtinai miklu vyru, jisai tvirtindavo, kad mokėjime vartoti kardą nei jisai nei kas-kitas jo tėvynėje su tavim susilyginti negali. Tie išgyrimai, įvarydavo Hamletui tokį nerimastį, kad jisai daug kartų reikalavo paršaukti tave į Daniją tik tam, kad su tavimi mušties. Tą jo užsidegimą mes ir sunaudosime savo reikalams.
Laertas. Kokiu būdu, viešpatie?
Karalius. Laerte! Sakyk, tu iš tikros širdies mylėjai tėvą ar tavo meilė tiktai nuduota.
Laertas. Kaip galima man užduoti toks klausimas!
Karalius. Aš nenorėjau tau prikišti, būk tu nemylėjai tėvo, tik norėjau pažymėti, kad meilę atšaldo laikas, kuris naikina viską, žmogui nieko nedarant. Savo troškimus mes turime vykdinti, kol trokštam. Ant valios tvirtumo atsidėti negalima. Valia neištikima: šios dienos darbą ji visokiais būdais stengiasi atidėti rytojui, o rytojus užverčia mus savo neatidedamais reikalais. Bet kalbėkim apie Hamletą. Jisai grįžta. Jei iš teisybės tu mylėjai tėvą, tai ne žodžiais, bet veiksmu privalai apreikšti savo meilę. Ką-gi darysi, Hamletui sugrįžus?
Laertas. Aš jį užmušiu, nors atsieitų tą padaryti pačioje bažnyčioje.
Karalius. Visiškai su tavim sutinku, kad nuo keršto neturi gelbėt nei šventa vieta. Bet taip padaręs, tu užtrauktum ant savęs kerštą dievobaimingų žmonių. Geriaus būtų padarius štai kaip. Kaip tik sugrįš Hamletas, aš pasiųsiu kelis gerus kalbėtojus, kurie išgirs tavo mokėjimą kirsties kardais aršiau už tą francuzą. Mes gi sukiršinsim judu mušties. Būdamas vikru vyru, atšipusį kardą tu permainysi ant išgaląsto ir mikliu kirčiu atkeršinsi už tėvą.
Laertas. Taip ir padarysiu. Bet kad kirtis būtų tikresnis, kardo galą aš užnuodysiu stipriausiais nuodais. Tuomet mažiausias į kūną drikstelėjimas padarys priešininkui galą. Negelbės jokie vaistai.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Laertas ir Fortinbrasas padeda suprasti Hamleto delsimą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Visi trys jaunuoliai neteko tėvų. Fortinbrasas iš pradžių nori atkeršyti už tėvą, o vėliau veda dvidešimt tūkstančių kareivių į Lenkiją dėl mažo žemės sklypelio; pamatęs jo kariuomenę, Hamletas gėdijasi, kad pats nieko nedaro, ir sako, kad atsargume tik viena dalis išminties, o „tris dalis baimės“. Laertas, sužinojęs apie tėvo mirtį, tuoj pat su minia įsiveržia į pilį: kerštas jam yra „švenčiausia vaikų priedermė“, ir jis pasiruošęs žudyti net bažnyčioje. Šalia jų matyti, kad Hamletas daug mąsto ir abejoja, todėl delsia. Bet Laerto skubotumas nėra pavyzdys: jis tampa karaliaus įrankiu ir žūsta nuo savo paties užnuodyto kardo.
Rašiniui: KerštasDora
2. Kas pražudo Ofeliją?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Ofelija visada klauso kitų. Brolis ir tėvas liepia jai nepasitikėti Hamleto meile, Polonijus uždraudžia su juo kalbėtis, ir ji paklūsta. Vėliau tėvas ją panaudoja kaip jauką: ji turi kalbėtis su Hamletu, o tėvas ir karalius slapta klausosi. Hamletas ją atstumia ir liepia eiti į vienuolyną, o netrukus nužudo jos tėvą. Netekusi ir mylimojo, ir tėvo, Ofelija išprotėja ir nuskęsta upėje. Ją pražudo ne vienas žmogus, o dvaras, kuriame visi ją naudoja savo tikslams, ir kerštas, į kurį ji pati nesikišo.
Rašiniui: MeilėKaltė
3. Kaip vienas Klaudijaus nusikaltimas veda prie kitų?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Klaudijus nunuodijo brolį ir gavo jo karūną bei žmoną. Kad tiesa neišaiškėtų, jis turi slėpti ir sekti: pasikviečia Rozenkrancą ir Gildenšterną, klausosi už divono. Jis pats prisipažįsta, kad atgailauti negali, nes neatsisako to, ką įgijo nusikaltimu. Tada jis siunčia Hamletą į Angliją su laišku, kuriuo prašo jį nužudyti, o kai tai nepavyksta, su Laertu rengia kovą, kurioje Laertas kausis užnuodytu kardu, o karalius paruoš užnuodytą gėrimą: „Piktą mes prašalinsime piktu“. Jo sumanyta kova pražudo Gendrutą, Laertą, Hamletą ir jį patį.
Rašiniui: ValdžiaKaltė
4. Kodėl karalius neteisia Hamleto viešai už Polonijaus nužudymą?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.