Hamletas66-68 psl. · apie 5 min.
Ketvirtasis veiksmas83% kūrinio
66 psl.

Karalius. Ei ne. Aš sutaikinsiu tave tik su tavimi pačiu. Jei jisai sugrįžo, tai tikrai atsisakys vėl važiuoti į Angliją, nes ir pirmą kart jis iškeliavo su prievarta. Tuomet aš užtaisysiu jam tokias kilpas, į kurias jis ir neverčiamas įšoks, o įšokęs jau nebeiššoks, pražus tikrai ir pražus tokiu būdu, kad nepadarys jokio triukšmo, net pati motina nieko pikto nemanys.

Laertas. Aš tinku ant visko, ką jųs sumanysit ir trokštu būti kerštui įrankiu jūsų rankose.

Karalius. Tuo įrankiu tu ir turi teisę būti. Kaip buvai išvažiavęs į Franciją, piliškiai čionai susirinkdami prie Hamleto, labai išgyrė vieną tavo gabumą, būk su tavim jame niekas negali susilyginti. Hamletas smarkiai pavydėjo tau tos garbės.

Laertas. Kokios, viešpatie?

Karalius. Mano nuomone, tasai gabumas neturi didelės vertės. Jisai gali tiktai papuošti jauną vyruką. kaip kaspinas skrybelę. Prieš du mėnesiu čionai gyveno vienas Normandijos bajoras. Aš pažįstu francuzus, nes prieš juos kovojau ir todėl gerai žinau, kaip puikiai jie moka joti. Bet iš to normando josenos tiesiog stebėties reikėjo. Užsisės budavo ant arklio, tai kaip prilipytas; ims rodyt tokius dalykus, kurie pereina žmogaus supratimą.

Laertas. Jųs sakėt, jisai normandas?

Karalius. Normandas.

Laertas. Galvą statau, kad tai buvo Lavondas.

Karalius Jis pats.

Laertas. Aš jį gerai pažįstu. Visa Francija juo atsigėrėti negali.

Karalius. Būdamas stebėtinai miklu vyru, jisai tvirtindavo, kad mokėjime vartoti kardą nei jisai nei kas-kitas jo tėvynėje su tavim susilyginti negali. Tie išgyrimai, įvarydavo Hamletui tokį nerimastį, kad jisai daug kartų reikalavo paršaukti tave į Daniją tik tam, kad su tavimi mušties. Tą jo užsidegimą mes ir sunaudosime savo reikalams.

Laertas. Kokiu būdu, viešpatie?

67 psl.

Karalius. Laerte! Sakyk, tu iš tikros širdies mylėjai tėvą ar tavo meilė tiktai nuduota.

Laertas. Kaip galima man užduoti toks klausimas!

Karalius. Aš nenorėjau tau prikišti, būk tu nemylėjai tėvo, tik norėjau pažymėti, kad meilę atšaldo laikas, kuris naikina viską, žmogui nieko nedarant. Savo troškimus mes turime vykdinti, kol trokštam. Ant valios tvirtumo atsidėti negalima. Valia neištikima: šios dienos darbą ji visokiais būdais stengiasi atidėti rytojui, o rytojus užverčia mus savo neatidedamais reikalais. Bet kalbėkim apie Hamletą. Jisai grįžta. Jei iš teisybės tu mylėjai tėvą, tai ne žodžiais, bet veiksmu privalai apreikšti savo meilę. Ką-gi darysi, Hamletui sugrįžus?

Laertas. Aš jį užmušiu, nors atsieitų tą padaryti pačioje bažnyčioje.

Karalius. Visiškai su tavim sutinku, kad nuo keršto neturi gelbėt nei šventa vieta. Bet taip padaręs, tu užtrauktum ant savęs kerštą dievobaimingų žmonių. Geriaus būtų padarius štai kaip. Kaip tik sugrįš Hamletas, aš pasiųsiu kelis gerus kalbėtojus, kurie išgirs tavo mokėjimą kirsties kardais aršiau už tą francuzą. Mes gi sukiršinsim judu mušties. Būdamas vikru vyru, atšipusį kardą tu permainysi ant išgaląsto ir mikliu kirčiu atkeršinsi už tėvą.

Laertas. Taip ir padarysiu. Bet kad kirtis būtų tikresnis, kardo galą aš užnuodysiu stipriausiais nuodais. Tuomet mažiausias į kūną drikstelėjimas padarys priešininkui galą. Negelbės jokie vaistai.

68 psl.

Karalius. Palaukk. Užmanius kokį dalyką, reikia pagalvoti gerai ir apsvarsčius visas jo puses, visgi prileisti, kad nepasiseks. Todėl vieno sumanymo negana. Prie to reikalingas da kitas. Štai kokia mintis atėjo man į galvą. Apšauksime iškilmingas laižybas. Vieni statys ką nors už Hamletą, kiti už tavę. Laižybos priduos kovai karščio. Kaip ištroškęs Hamletas, paprašys vandens, tai jam paduos tokio gėralo, kad daugiaus nieko nereiks. Ateina kas. (Įeina karalienė). Ką pasakysi Gendruta?

Karalienė. Nelaimė!!... Ofelija prigėrė!!...

Laertas. O Jezau! Prigėrė??... Kur?

Karalienė. Upėje. Ant kranto sėdėdama, pynė vainikus. Juos pakabinti įlipo į pasvirusį gluosnį. Nulužo šaka ir ji įkrito su savo vainikais į vandenį. Pasiputę aprėdalai iš pradžios laikė ją ant viršaus. Plaukdama, kaip vandeninė mergelė, dainavo daineles. Bet drabužiai sušlapo ir ji nuskendo.

Laertas. Ir prigėrė!...

Karalienė. Prigėrė!!...

Laertas. Aš verkiu... Ašaros bėga iš akių... Tegu išverksiu gailestį... Sustiprės kerštas, degantis mano širdyje (Išeina).

Karalius. Gendre! Eiva paskui. Aš tik ką nuraminau jį, piktumas vėl gali apimti. (Išeina).

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip Laertas ir Fortinbrasas padeda suprasti Hamleto delsimą?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Visi trys jaunuoliai neteko tėvų. Fortinbrasas iš pradžių nori atkeršyti už tėvą, o vėliau veda dvidešimt tūkstančių kareivių į Lenkiją dėl mažo žemės sklypelio; pamatęs jo kariuomenę, Hamletas gėdijasi, kad pats nieko nedaro, ir sako, kad atsargume tik viena dalis išminties, o „tris dalis baimės“. Laertas, sužinojęs apie tėvo mirtį, tuoj pat su minia įsiveržia į pilį: kerštas jam yra „švenčiausia vaikų priedermė“, ir jis pasiruošęs žudyti net bažnyčioje. Šalia jų matyti, kad Hamletas daug mąsto ir abejoja, todėl delsia. Bet Laerto skubotumas nėra pavyzdys: jis tampa karaliaus įrankiu ir žūsta nuo savo paties užnuodyto kardo.

Rašiniui: KerštasDora

2. Kas pražudo Ofeliją?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Ofelija visada klauso kitų. Brolis ir tėvas liepia jai nepasitikėti Hamleto meile, Polonijus uždraudžia su juo kalbėtis, ir ji paklūsta. Vėliau tėvas ją panaudoja kaip jauką: ji turi kalbėtis su Hamletu, o tėvas ir karalius slapta klausosi. Hamletas ją atstumia ir liepia eiti į vienuolyną, o netrukus nužudo jos tėvą. Netekusi ir mylimojo, ir tėvo, Ofelija išprotėja ir nuskęsta upėje. Ją pražudo ne vienas žmogus, o dvaras, kuriame visi ją naudoja savo tikslams, ir kerštas, į kurį ji pati nesikišo.

Rašiniui: MeilėKaltė

3. Kaip vienas Klaudijaus nusikaltimas veda prie kitų?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Klaudijus nunuodijo brolį ir gavo jo karūną bei žmoną. Kad tiesa neišaiškėtų, jis turi slėpti ir sekti: pasikviečia Rozenkrancą ir Gildenšterną, klausosi už divono. Jis pats prisipažįsta, kad atgailauti negali, nes neatsisako to, ką įgijo nusikaltimu. Tada jis siunčia Hamletą į Angliją su laišku, kuriuo prašo jį nužudyti, o kai tai nepavyksta, su Laertu rengia kovą, kurioje Laertas kausis užnuodytu kardu, o karalius paruoš užnuodytą gėrimą: „Piktą mes prašalinsime piktu“. Jo sumanyta kova pražudo Gendrutą, Laertą, Hamletą ir jį patį.

Rašiniui: ValdžiaKaltė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.