Hamletas5-7 psl. · apie 5 min.
Pirmasis veiksmas9% kūrinio
5 psl.

Bernardas. Jis norėjo kalbėti, bet gaidžio giedojimas užvėrė jam lūpas.

Horacijus. Jis krūptelėjo smarkiai, lyg numirėlis, pašauktas Dievo teisman. Žmonės kalba taip: kaip tik gaidys, aušros giedorius, sparnais suplumpsėjęs, garsiai apšauks dieną, kladžiojančios dvasios iš oro, žemės, vandens ir ugnies būriais traukia į paskirtas joms vietas. Teisingumą to patvirtina tik-ką matytas numirėlis.

Marcelis. Teisybė, jis prapuolė, kaip tik gaidys pirmą kart užgiedojo. Anot žmonių kalbos, gaidžiai gieda kiaurą Kalėdų naktį ir tąsyk joks numirėlis nepasirodys; ta naktis už visas ramiausia: nei tau užkenks žvaigždelė, nei vaidysis–taip ji šventa.

Horacijus. Aš tą-pat girdėjau ir gagalimas tai daiktas. Bet aušra jau aušta rytuose ir mudviejų sargyba jau pasibaigė; štai ateina užvaduotojai; eiva ir pasakykiva Hamletui, ką šią nakt matėva. Tikrai sakau, dvasia, kuri su mudviem nekalbėjo, su juo kalbės. Ar sutinkata pranešt jam apie tai? Prisirišimas ir tarnystė verčia tai padaryti.

Marcelis. Tinkava. Aš žinau, kur šį ryt geriausia jį patikti. (Visi eina).

Antrasis apsireiškimas.

Salė karaliaus pilyj. Karalius, karalienė, Hamletas, Polonijus, Laertas, Voltimandas, Kornelijus, piliškiai.

Karalius. Brolio Hamleto šermenų męs neužmiršome ir visa karalystė dar tebnuliūdusi iš gailesčio. Bet protas aptildo širdį; jis privertė mūs nuliūdimą su linksmybe suvienyti; viena akia ašaras liedami, kitą męs į linksmybę atkreipėme; šermenims tik-ką pasibaigus, męs kėlėme vestuves su brolio pačia, jusų karaliene-našle, valdytoja šios galingos viešpatystės. Šiame dalyke męs paklausėme jūsų išmintingo patarimo; ačiui jums, piliškiai!

6 psl.

Kalbėsiu apie reikalus. Kaip jūs žinote Fortimbrasas, Norvegijos karalaitis, nežiūrint į mūsų karalystės tvirtumą, o gal manydamas, kad broliui mirus, ji susilpnėjo, atsiuntė pasiuntinius, reikalaudamas sugrąžinti tąs žemes, kurios per karę buvo atimtos nuo jo tėvo. Šį laišką męs parašėme į Norvegijos karalių, jaunojo Fortimbraso dėdę ir reikalaujame, kad jisai palieptų karalaičiui pamesti kerštus, nesiruošt’ į karę. Judu, Korneliau ir Voltimande, siunčiame męs į Norvegiją; pasveikykita karalių ir paduokita jam tą laišką. Reikalą atlikkita veikiai ir uoliai.

Kornelijus. Jųsų paliepimą, viešpatie, mudu išpildysiva kuogeriausiai.

Karalius. Męs neabejojame apie tai. Keliaukita sveiki.

(Kornelijus ir Voltimandas išeina).

Į tave kalbame, Laerte! Męs girdėjome, tu norįs ką-tai prašyti; jei tai geras daiktas, męs prižadame iš aukšto: kaip protas klauso širdies, o ranka prielanki burnai, taip Danijos karalius prielankus tavo tėvui. Ko nori, Laerte?

Laertas. Norečiau grįžti į Franciją, viešpatie! Aš pasiskubinau pribūti ant jusų koronacijos, kad parodyčiau savo atsidavimą: dabar mane vėl traukia atgal į Franciją.

Karalius. Ar leidžia tėvas? Ką ant to sako Polonijus?

Polonijus. Jis man įgriso, viešpatie! Aš mielai sutinku jį išleisti, bet jis negali išvažioti, jums nevelyjant.

Karalius. Jei reikalingas tik mano leidimas, aš leidžiu. Važiuok, Laerte, kada tu nori. Į tave męs kalbame, Hamlete, broli ir sunau mylimasis. –

Hamletas. (į šalį) Mažumą daugiau, kaip brolis, ir mažiau, kaip sūnus.

Karalius. Kodėl rūrtybės debesimis aptrauktas tavo veidas, Hamlete?

Hamletas. Perarti linksmybės saulė, kad galėčiau apsitraukti rustybės debesimis.

Karalienė. Pamesk rustumą. sūnau! Linksmai žiūrėk į karalių. Ko vaikščioji, nuleidęs akis, tartum žemėje jieškai tėvo nabašninko? Juk mirt atsieis visiems.

7 psl.

Hamletas. Taip, karaliene, mirt atsieis visiems.

Karalienė. Jei taip, tai ko liusti, lyg, tėvui mirus, prigimimo tiesos per tai būtų persimainiusios? Taip rodos į tave žiurint.

Hamletas. Rodos, karaliene? Ne; taip yra. Niekas negali išreikšti mano kančios didumą; nei juodi drabužiai, nei sunkus atsidusėjimai iš suspaustos krutinės, nei ašarų liejimas, nei rustus veidas, nei ypatingi įpratimai. O tai tik kančios apsireiškimai, viršus jos. Supraskite, kas turi dėties mano širdyje.

Karalius. Širdies gerumą parodo tavo nuliudimas, Hamlete, – sunaus prisirišimą prie tėvo, bet atmink ir tą, kad tavo tėvas numarino savo tėvą, o tas vėlei savąjį ir taip toliau, todėl ilgai liusti nėra ko; ašaromis prigimimo tiesų nepermainysi ir numirėlių iš kapų naprikelsi. Pamesk nuliudimą, Hamlete! Aš užstosiu tau tikrąjį tėvą: tu būsi mūsų įpėdiniu ir mylimiausiu sūnumi, bet važiuoti į svetimą žemę, baigti tenai mokslą męs neleisime. Pasilikk čionai!

Karalienė. Nevažiuok, sunau, paklausyk motinos!

Hamletas. Jums priešinties aš negaliu.

Karalius. Smagu išgirsti tokį atsakymą. Tavo sutikimas pasilikti Gelsingeryj kelia mūsų širdyje didį džiaugsmą. Iš tos priežasties męs pakelsim puotą, ir armotų trenksmas tegu praneš apie tai mūsų žmonėms. Eime, karaliene! (išeina).

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip Laertas ir Fortinbrasas padeda suprasti Hamleto delsimą?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Visi trys jaunuoliai neteko tėvų. Fortinbrasas iš pradžių nori atkeršyti už tėvą, o vėliau veda dvidešimt tūkstančių kareivių į Lenkiją dėl mažo žemės sklypelio; pamatęs jo kariuomenę, Hamletas gėdijasi, kad pats nieko nedaro, ir sako, kad atsargume tik viena dalis išminties, o „tris dalis baimės“. Laertas, sužinojęs apie tėvo mirtį, tuoj pat su minia įsiveržia į pilį: kerštas jam yra „švenčiausia vaikų priedermė“, ir jis pasiruošęs žudyti net bažnyčioje. Šalia jų matyti, kad Hamletas daug mąsto ir abejoja, todėl delsia. Bet Laerto skubotumas nėra pavyzdys: jis tampa karaliaus įrankiu ir žūsta nuo savo paties užnuodyto kardo.

Rašiniui: KerštasDora

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.