Hamletas72-74 psl. · apie 5 min.
Penktasis veiksmas90% kūrinio
72 psl.

Hamletas. Tai sakyk, kokį žmogų tu čia užkasi.

Duobkasys. Visiškai ne žmogų.

Hamletas. Tai moteriškę.

Duobkasys. Ir ne moteriškę.

Hamletas. Tai ką gi čionai palaidos?

Duobkasys. Tą, kas buvo moteriške, o dabar nei šis, nei tas.

Hamletas. Tik tu žiūrėk, koksai gudragalvis. Su juo nelengvai susišnekėsi; žodžius jam reikia taikinti labiau, kaip jis taiko spatą; kitaip prikalbės visokių niekų. Iš tikro, Horacijau, žmonės eina gudryn: ponams pradeda visiškai neužsileisti. Ar seniai esi duobkasiu?

Duobkasys. Nuo to laiko, kaip karalius nabašninkas sumušė Fortinbrasą.

Hamletas. Kiek tai bus metų?

Duobkasys. Argi nežinot! Kiekvienas kvailys jums pasakys, kad tai atsitiko tą dien, kada gimė karalaitis Hamletas–tas pats, kuris pakvailo ir kurį išvežė į Angliją.

Hamletas. Dėlko jį išvežė į Angliją.

Dobkasys. Dėlto, kad pakvailo. Tenai protas jam vėl sugrįž, o nesugrįž, tai ir maža bėda.

Hamletas. Kodėl?

Duobkasys. Vienu bepročiu daugiau ar mažiau, tai vis tik tiek.

Hamletas. Kaipgi jis pavirto į beprotį?

Duobkasys. Labai keistai.

Hamletas. O kaip?

Duobkasys. Prastojo tą, ko visiškai neturėjo.

Hamletas. Per kiek laiko žmogus supuva kape?

Duobkasys. Jei gyvas jisai neapipuvo, tai į aštuonerius ar devynerius metus. Kailius supuva ne ankščiau, kaip į devynerius.

Hamletas. Dėl ko kailius laikos ilgiau už kitus?

Duobkasys. Dėl to, kad išdirbdamas kitų kailius, jisai suraugina savąjį ir todėl numiręs nesibijo vandens, o vanduo–reikia žinot–labiausiai naikina tuos kvailius numirėlius. Štai kiaušas, kuris išbuvo žemėje 23 metus.

Hamletas. Keno tai kiaušas?

Duobkasys. Žinomo mergos vaiko. Spėkit kieno.

Hamletas. Nežinau.

Duobkasys. Kad jį velniai tą netikėlį! Jisai mane visą apliejo vynu. Tai Joriko, karaliaus juokdario kiaušas.

Hamletas. (Paėmęs kiaušą). Iš tikro?

Duobkasys. Kaipgi. Jo.

73 psl.

Hamletas. Dievučiau, Jorikas! Aš pažinojau jį, Horacijau! Tai linksmas ir gudrus buvo vyras. Kiek kartų jisai nešiojo mane ant rankų. Aš jį labai mylėjau. O dabar bjauru žiūrėt, net pikta daros. Čionai buvo lūpos, kurios mane daug kartų bučiavo. Kur dingo tavo dainelės, juokai, kuriais trūko visi sėdintieji už karališkojo stalo? Nieko neliko. Negali pasijuokti net iš savęs, taip sukąstos dantys... Daugiau tu nesigretinsi prie merginų, neviliosi jų ... Gana juokdariauti. Klausyk, Horacijau!..

Horacijus. Ką pasakysit, karalaiti?

Hamletas. Argi ir Aleksandras didysis dabar taip-pat išrodo?

Horacijus. Be abejonės.

Hamletas. Ir taip-pat atsiduoda žeme, kapinėmis? Fe! (Meta kiaušą).

Horacijus. Taip, karalaiti!

Hamletas. Į ką žmogus gali pavirsti, Horacijau! Kodėl gi negalima prileisti, kad Aleksandru Didžiuoju užlipyti sienų plyšiai?

Horacijus. Kokiu būdu, karalaiti?

Hamletas. Labai paprastu. Jisai mirė, buvo palaidotas, pavirto į žemę, žemė –į molį. Moliu gi lipina sienas.

Gyv’s Cezaris galingas buvo Vicšpats

Numiręs jis į molį juk pavirto.

Ir tas galiūnas, kurs pasaulį valdė,

Dabar betinka sienoms užlipinti.

Cit! pasitraukkiva. Štai ateina karalius, karalienė, dvariškiai. (Pasirodo kunigai, už jų Ofelijos grabas, paskui eina Laertas, karalius, karalienė, piliškiai). Ką čia lydi? Iškilmės nėra jokios. Tai reiškia, kad lydi augštos giminės nabašninką, kuris iš didelio neramumo pats sau galą pasidarė, pasitraukkiva į šalį, pamatysiva. (Hamletas ir Horacijus paeina tolyn).

Laertas. Ką da reikia atlikt?

Hamletas. Tai Laertas–doras vyras.

Laertas. Kas da liko?

Kunigas. Ji yra laidojama sulyg bažnyčios įstatymų. Jos mirimas savo mirtim labai abejotinas. Jei ne vyriausybės liepimas, ji būtų palaidota ne ant kapinių ir už ją neskambėtų varpai.

Laertas. Tai atlikta viskas?

74 psl.

Kunigas. Viskas. Requiem ir kitų šventų giesmių giedoti už nabašninkę, kaip už kitus krikščioniškai mirusius, negalima, nes tai būtų pasityčiojimas iš laidotuvių apeigos.

Laertas. Leiskite ją į duobę. Iš gražaus nekalto jos kūno tegu pavasaryj išdygsta žybuoklės. Tau, kunige, aš sakau, kad mano sesuo bus priskirta prie šventųjų skaitliaus, o tu degsi pragaro liepsnoje.

Hamletas. Nejaugi čionai laidoja Ofeliją!

Karalienė. (berdama žiedus ant grabo). Sudiev, Ofelija! Aš tikėjaus, kad tu ištekėsi už mano Hamleto; maniau, kad žiedais prisieis man papuošti tavo vestuves, o ne kapą.

Laertas. Tegu bus ant amžio prakeiktas tas, per ką tu prastojai savo aiškų protą. Nekaskite! Duokite man dar kartą atsisveikinti. (Šoka į duobę) Dabar užkaskite ir mane drauge su sesere.

Hamletas. Ko taip raudi? Štai aš, Hamletas. (Taipgi šoka į duobę).

Laertas. Žmogžudy! Galas tau. (Tveria Hamletą už gerklės).

Hamletas. Niekše! traukkis šalin.

Karalius. Perskirkite juodu.

Karalienė. Hamlete! Sūnau! Nurimk. (Piliškiai perskiria Hamletą ir Laertą ir padeda jiemdviem išlipt iš duobės).

Hamletas. Ne, aš nenurimsiu, kol gyvas būsiu. Aš mylėjau Ofeliją taip, kaip keturiasdešimt tukstančių brolių jos mylėti negali. (Į Laertą). Ką tu nori dėl jos padaryti? Raudot? Mušties? Galą gaut? Būt užkastu tame pat kape? Tą viską ir aš sutinku padaryti. Klausyk, ko gi tu pyksti ant manęs. Aš tave visuomet mylėjau. Galop man vis tik tiek. (Išeina).

Karalius. Eikite paskui ir dabokite jį: jis sumišęs. (Karalienė ir Horacijus išeina). Laerte! atmeni, ką kalbėjome? Atėjo laikas tai išpildyti. (Visi išeina).

Antrasis apsireiškimas.

Didžioji pilies šalė. Įeina Hamletas ir Horacijus.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip Laertas ir Fortinbrasas padeda suprasti Hamleto delsimą?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Visi trys jaunuoliai neteko tėvų. Fortinbrasas iš pradžių nori atkeršyti už tėvą, o vėliau veda dvidešimt tūkstančių kareivių į Lenkiją dėl mažo žemės sklypelio; pamatęs jo kariuomenę, Hamletas gėdijasi, kad pats nieko nedaro, ir sako, kad atsargume tik viena dalis išminties, o „tris dalis baimės“. Laertas, sužinojęs apie tėvo mirtį, tuoj pat su minia įsiveržia į pilį: kerštas jam yra „švenčiausia vaikų priedermė“, ir jis pasiruošęs žudyti net bažnyčioje. Šalia jų matyti, kad Hamletas daug mąsto ir abejoja, todėl delsia. Bet Laerto skubotumas nėra pavyzdys: jis tampa karaliaus įrankiu ir žūsta nuo savo paties užnuodyto kardo.

Rašiniui: KerštasDora

2. Kas pražudo Ofeliją?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Ofelija visada klauso kitų. Brolis ir tėvas liepia jai nepasitikėti Hamleto meile, Polonijus uždraudžia su juo kalbėtis, ir ji paklūsta. Vėliau tėvas ją panaudoja kaip jauką: ji turi kalbėtis su Hamletu, o tėvas ir karalius slapta klausosi. Hamletas ją atstumia ir liepia eiti į vienuolyną, o netrukus nužudo jos tėvą. Netekusi ir mylimojo, ir tėvo, Ofelija išprotėja ir nuskęsta upėje. Ją pražudo ne vienas žmogus, o dvaras, kuriame visi ją naudoja savo tikslams, ir kerštas, į kurį ji pati nesikišo.

Rašiniui: MeilėKaltė

3. Kaip vienas Klaudijaus nusikaltimas veda prie kitų?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Klaudijus nunuodijo brolį ir gavo jo karūną bei žmoną. Kad tiesa neišaiškėtų, jis turi slėpti ir sekti: pasikviečia Rozenkrancą ir Gildenšterną, klausosi už divono. Jis pats prisipažįsta, kad atgailauti negali, nes neatsisako to, ką įgijo nusikaltimu. Tada jis siunčia Hamletą į Angliją su laišku, kuriuo prašo jį nužudyti, o kai tai nepavyksta, su Laertu rengia kovą, kurioje Laertas kausis užnuodytu kardu, o karalius paruoš užnuodytą gėrimą: „Piktą mes prašalinsime piktu“. Jo sumanyta kova pražudo Gendrutą, Laertą, Hamletą ir jį patį.

Rašiniui: ValdžiaKaltė

4. Kodėl Ofelija laidojama be visų bažnyčios apeigų?

Pasirink atsakymą

5. Ką Hamletas supranta kapinėse, laikydamas Joriko kaukolę?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.