Hamletas. Stebėties reikia, įsižiurėjus į žmonių gyvenimą. Jame labai tankiai akla drąsa ima viršų, o žuva geriausiai apgalvoti sumanymai. Toki atsitikimai mažina mūsų akyse proto galybę.
Horacijus. Teisybė, karalaiti!
Hamletas. Štai kaip atsitiko. Sutemus, aš išėjau iš savo kajutės pažiūrėti, ką veikia mano draugai. Juodu miegojo. Ant stalo gulėjo karaliaus laiškas. Mane apėmė neapsakomas žingeidumas. Aš paėmiau laišką, sugrįžau į kajutę, atplėšiau jį ir žinai, ką jame radau? – Naują prirodymą, kad karalius yra niekšas. Tame laiške jisai reikalavo, vardan Danijos ir Anglijos labo, kuo greičiausiai nukirsti man galvą...
Horacijus. Ar gali būt?
Hamletas. Štai laiškas. Skaityk. (Horacijus skaito ir stebiasi).
Nori žinot, kas toliau atsitiko?
Horacijus. Meldžiamasis karalaiti, apsakykit!
Hamletas. Matydamas, kad jie norėjo užtaisyti man kilpas, aš užsimaniau atlyginti jiems tuo pačiu. Ilgai galvoti nebuvo kada. Sėdau už stalo ir, nuduodamas tą pačią ranką, parašiau kitą laišką. Nori žinot jo turinį?
Horacijus. Labai norėčiau, karalaiti!
Hamletas. Jisai maž-daug toks. Kadangi Anglija moka Danijai duoklę, tai nuo Anglijos karaliaus aš stačiai pareikalavau, kad vardan mūsų karalyscių sandoros jisai tuojaus palieptų nukirsti galvas mano lydėtojams, kaipo labai pavojingiems Danijos sostui žmonėms.
Horacijus. Kas gi su tuo laišku toliaus nusitiko?
Hamletas. Ant jo aš atspaudžiau tėvo antspaudą, kurį visuomet nešiodavaus savo kišenyj, užadresavau ir, niekam nematant, padėjau į tą vietą, kur gulėjo ans laiškas. Ant rytojaus ant mus laivo užpuolė plėšikai, o kuo pasibaigė mušis, tu jau žinai.
Horacijus. Tai Rozenkrancas ir Gildenšternas nukeliavo į amžiną kelionę?
Hamletas. Taip. Juodu patys pasisiulė karaliui būti mano budelių pagelbininkais ir todėl juodviejų man visiškai negaila. Galą gavo del to, kad perkarštai ėmės už darbo: menki žmogpalaikiai tenesikiša į kovą, kįlančią tarp galinčių.
Horacijus. Kas per sutvėrimas tas karalius!
Hamletas. Tai išgama, kuris nužudė mano tėvą, subjaurino motinos gyvenimą, pasityčiojo iš danų tautos reikalavimų ir mano teisių ir galop tokiu niekšišku būdu pasiryžo atimti man gyvybę. Ar aš neprivalau už tai atkeršyti? Ar aš neturiu teisės nudurti jį štai šituo kardu? Ir ar aš nenusidėčiau prieš žmoniją, jei tokiam niekšui duočiau toliaus darkyti žmonių gyvenimą?
Horacijus. Bet karalius tuojaus gaus žinią apie pasiuntinių nugalabijimą ir susipras.
Hamletas. Todel aš pasistengsiu. kad jis greičiau gautų galą, kaip tą žinią. Bet, Horacijau, aš labai gailiuos, užpykinęs Laertą ir trokščiau su juo kuo greičiausiai susigerinti. Jo nežmoniška rauda, pasigyrimas savo jausmais buvo labai suerzinę mane.
Horacijus. Girdžiu ką-tai einant. Tylėkit, karalaiti! (Įeina Ozrikas).
Ozrikas. Sveiki, karalaiti, sugrįžę į Daniją.
Hamletas. Ačiu. Horacijau, ar pažįsti šitą vyriškį?
Horacijus. Ne, karalaiti, nepažįstu.
Hamletas. Tai ir gerai. Tasai gyvulys turi daug gyvulių ir vietan maitinties tvarte maitinasi už karališkojo stalo. Jisai taipogi turi aprėbęs daug purvų, kuriuos žmonės vadina žeme.
Ozrikas. Šviesiausias karalaiti! Jei turit valandžiukę laiko, tai meldžiu išklausyti viešpaties karaliaus malonų pranešimą.
Hamletas. Kad ir labiausiai būčiau užimtas, aš visuomet rasčiau laiko išklausyti karaliaus įsakymus. Bet skrybelės tam yra veliamos, kad dengtų galvas. Užsidėkit skrybelę.
Ozrikas. Labai dėkui, karalaiti! karšta!
Hamletas. Priešingai, šalta: pučia žiemys.
Ozrikas. Teisybę sakot, karalaiti, čionai lyg šalta.
Hamletas. O mano nuomone čionai karšta ir trošku.
Ozrikas. Taip; oras kaip prieš audrą. Prigimtis pradeda karščiuot. Bet karalaiti, viešpats karalius įsakė man pranešti jums...
Hamletas. Užsidėkite skriblių.
Ozrikas. Labai dėkui, karalaiti! Man taip geriau. Dalyks štai kame. Kaip jųs žinot, iš Francijos pargryžo Laertas. Savo puikumu, mandagumu, meilumu ir kitomis įpatybėmis taisai jaunikaitis pereina visų kraštų jaunikaičius. Lygaus jam nerasi šiam pasaulyj. Žodžiu sakant, tai gyvas tobūlumas, ko labiausiai pageidaujamas svečias net pas augščiausiai pastatytas įpatas.
Hamletas. Tamstos pagyrime Laertas nieko neprastoja. Aš tiesiog sakau, kad suskaityti geras jo būdo įpatybes negalima: jų neapims žmogaus atmintis ir nesuskaitys jokia aritmetika. Sau lygų jis tegali pamatyti tik veidrodyje ir niekur kitur. Siaip niekas jo taip gerai neapreikš, tik priešingai nustelbs.
Ozrikas. Tikrą teisybę teikiatės pasakyti, karalaiti.
Hamletas. Tegu bus taip. Bet kam tas išgyrimas, begalinis puošimas gražiais žodžiais?
Ozrikas. Karalaiti...
Horacijus. Sakykit, aiškiau ir trumpiau.
Hamletas. Taigi delko pradėjot kalbėti apie tą jaunikaitį?
Ozrikas. Apie Laertą, karalaiti?
Horacijus. Štai ir išbiro gražieji žodeliai.
Hamletas. Taip, apie Laertą.
Ozrikas. Jums, karalaiti; tur būt yra žinoma...
Hamletas. Tuščia to, kas man yra žinoma ar nežinoma. Stačiai sakyk, kame dalyks.
Ozrikas. Jums, tur būt, yra žinoma Laerto tobūlybė...
Hamletas. Iš kur ji gali būt man žinoma ta jo tobūlybė, jei aš nežinau, apie ką kalbat?
Ozrikas. Aš norėjau pasakyti, kad jis puikiausiai moka kirsties kardais.
Hamletas. Tai kas iš to?
Ozrikas. Iš to kilo ginčas. Karalius už jus stato šešis žirgus, o Laertas už save šešis labai brangius kardus.
Hamletas. Kame gi tas ginčas?
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Laertas ir Fortinbrasas padeda suprasti Hamleto delsimą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Visi trys jaunuoliai neteko tėvų. Fortinbrasas iš pradžių nori atkeršyti už tėvą, o vėliau veda dvidešimt tūkstančių kareivių į Lenkiją dėl mažo žemės sklypelio; pamatęs jo kariuomenę, Hamletas gėdijasi, kad pats nieko nedaro, ir sako, kad atsargume tik viena dalis išminties, o „tris dalis baimės“. Laertas, sužinojęs apie tėvo mirtį, tuoj pat su minia įsiveržia į pilį: kerštas jam yra „švenčiausia vaikų priedermė“, ir jis pasiruošęs žudyti net bažnyčioje. Šalia jų matyti, kad Hamletas daug mąsto ir abejoja, todėl delsia. Bet Laerto skubotumas nėra pavyzdys: jis tampa karaliaus įrankiu ir žūsta nuo savo paties užnuodyto kardo.
Rašiniui: KerštasDora
2. Kaip vienas Klaudijaus nusikaltimas veda prie kitų?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Klaudijus nunuodijo brolį ir gavo jo karūną bei žmoną. Kad tiesa neišaiškėtų, jis turi slėpti ir sekti: pasikviečia Rozenkrancą ir Gildenšterną, klausosi už divono. Jis pats prisipažįsta, kad atgailauti negali, nes neatsisako to, ką įgijo nusikaltimu. Tada jis siunčia Hamletą į Angliją su laišku, kuriuo prašo jį nužudyti, o kai tai nepavyksta, su Laertu rengia kovą, kurioje Laertas kausis užnuodytu kardu, o karalius paruoš užnuodytą gėrimą: „Piktą mes prašalinsime piktu“. Jo sumanyta kova pražudo Gendrutą, Laertą, Hamletą ir jį patį.
Rašiniui: ValdžiaKaltė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.