Hamletas. O mano nuomone čionai karšta ir trošku.
Ozrikas. Taip; oras kaip prieš audrą. Prigimtis pradeda karščiuot. Bet karalaiti, viešpats karalius įsakė man pranešti jums...
Hamletas. Užsidėkite skriblių.
Ozrikas. Labai dėkui, karalaiti! Man taip geriau. Dalyks štai kame. Kaip jųs žinot, iš Francijos pargryžo Laertas. Savo puikumu, mandagumu, meilumu ir kitomis įpatybėmis taisai jaunikaitis pereina visų kraštų jaunikaičius. Lygaus jam nerasi šiam pasaulyj. Žodžiu sakant, tai gyvas tobūlumas, ko labiausiai pageidaujamas svečias net pas augščiausiai pastatytas įpatas.
Hamletas. Tamstos pagyrime Laertas nieko neprastoja. Aš tiesiog sakau, kad suskaityti geras jo būdo įpatybes negalima: jų neapims žmogaus atmintis ir nesuskaitys jokia aritmetika. Sau lygų jis tegali pamatyti tik veidrodyje ir niekur kitur. Siaip niekas jo taip gerai neapreikš, tik priešingai nustelbs.
Ozrikas. Tikrą teisybę teikiatės pasakyti, karalaiti.
Hamletas. Tegu bus taip. Bet kam tas išgyrimas, begalinis puošimas gražiais žodžiais?
Ozrikas. Karalaiti...
Horacijus. Sakykit, aiškiau ir trumpiau.
Hamletas. Taigi delko pradėjot kalbėti apie tą jaunikaitį?
Ozrikas. Apie Laertą, karalaiti?
Horacijus. Štai ir išbiro gražieji žodeliai.
Hamletas. Taip, apie Laertą.
Ozrikas. Jums, karalaiti; tur būt yra žinoma...
Hamletas. Tuščia to, kas man yra žinoma ar nežinoma. Stačiai sakyk, kame dalyks.
Ozrikas. Jums, tur būt, yra žinoma Laerto tobūlybė...
Hamletas. Iš kur ji gali būt man žinoma ta jo tobūlybė, jei aš nežinau, apie ką kalbat?
Ozrikas. Aš norėjau pasakyti, kad jis puikiausiai moka kirsties kardais.
Hamletas. Tai kas iš to?
Ozrikas. Iš to kilo ginčas. Karalius už jus stato šešis žirgus, o Laertas už save šešis labai brangius kardus.
Hamletas. Kame gi tas ginčas?
Ozrikas. Karalius sako, kad iš dvylikos kirčių Laertas pataikys jums, karalaiti, tris kartus, o Laertas tvirtina, kad pataikysiąs devynis kartus. Tą ginčą tuojaus būtų galima išrišti, jei jųs teiktumėtės jame dalyvauti.
Hamletas. O jei aš nesutiksiu?
Ozrikas. Tai ginčas neįvyks.
Hamletas. Kad ginčas nenueitų ant niekų pasakyk, karaliui, kad aš tinku. Tegu atneša kardus aš pasistengsiu laimėti jam ginčą.
Ozrikas. Taip ir liepsit pasakyti?
Hamletas. Taigi. Tik atsakymą papuoškit gražiais žodžiais.
Ozrikas. Savo prižadus, karalaiti, jųs teiksitės išpildyti tuojaus?
Hamletas. Kad ir dabar.
Ozrikas. Karalius, karalienė ir dvariškiai tuojaus pribus.
Hamletas. Labai gerai.
Ozrikas. Karalienė nori, kad jųs, karalaiti, pirma prakalbėtumėt į Laertą kokį malonų žodelį.
Hamletas. Ir tai padarysiu.
Ozrikas. Likkites sveiki, karalaiti!(Išeina)
Horacijus. Man rodos, karalaiti, jųs pralošit ginčą.
Hamletas. Negalims daiktas. Laertui išvažiavus į Franciją, aš gerai išsimokinau kirsties kardais. Bet man kaži-kas taip nesmagu, taip nesmagu... Tuščia to!
Horacijus. Karalaiti! Ar negeriaus būtų atidėjus?
Hamletas. Niekis. Tik moters laikos prisijautimų.
Horacijus. Jei širdis ką-nors negero prijaučia, tai neatmeskit jos perspėjimo. Aš pranešiu, kad jųs negalite.
Hamletas. Nereikia. Aš nežiūrių į prisijautimus. Be Dievo valios ir plaukas nuo galvos nenukris. Jei mano valanda atėjo, tai niekas negelbės; o jei neatėjo, tai nėra ko bijoties. Žmogus visuomet turi būt prisirengęs į amžinąjį gyvenimą, o ar jis ankščiau ar vėliau persiskirs su šiuo svietu, tai vis tik tiek.
(Įeina karalius, karalienė, Laertas, Ozrikas, dvariškiai, dvariškės ir tarnai. Paskutiniai neša kardus, pirštines, staliuką ir taures su vynu).
Karalius. Hamlete! duok še ranką, aš ją paduosiu Laertui (Sukeičia Hamleto ir Laerto rankas).
Hamletas. Laerte! Aš užgavau tave. Atleisk man, nes tai aš padariau, ligos apimtas. Visi žino, kad mano protas yra įmišęs, o sumišėlius negalima kaltinti už jų darbus,
Tave užgavo ne Hamletas, bet jo beprotystė, liga. Tame dalyke aš nieko nekaltas.
Laertas. Išgirdęs šiuos karalaičio žodžius, aš pykti negaliu, bet višiškai susitaikinti taipogi nesusitaikinsiu, kol tam tikri teisėjai nenuspręs, kad susitaikymas neužkenks mano vardui.
Hamletas. Gerai. Dabar galiva pradėt mušį, paduokit kardus.
Laertas. Duokit ir man kardą.
Hamletas. Aš da prigulinčiai neįpratęs švaistyti kardą, tavo-gi mokėjimas mušties visiems yra žinomas: tu paimsi viršų.
Laertas. Karalaiti! Jus juokiatės iš manęs.
Hamletas. Anaiptol.
Karalius. Paduokit jemdviem kardus. Hamlete! Tu žinai, iš ko ginčas?
Hamletas. Žinau, viešpatie karaliau! Jųs pralošit.
Karalius. Savo žirgų męs nepralošim. Man gerai žinoma, kaip kiekvienas iš judvieju mušasi. Laertas stipriau ir dailiau laikosi, bet tu miklesnis, todėl ir daugiau kartų pataikysi.
Laertas. Tas kardas persunkus. Paduokit kitą (Laertui paduoda užnuodintą kardą)
Hamletas. Man jisai tiks. Jie visi vienoki. (Abu rengiasi į mušį).
Karalius. Hamlete! Kiekvienas tavo pataikymas priešininkui bus apskelbtas Danijai armotų trenksmu. Už tavo sveikatą męs gersime brangvyno. Taures pastatykite šičia ant stalo. Į Hamleto taurę įmeskit brangiausius žemčiugus; pradėkita. (Taures. stato ant stalo Į vieną iš jų karalius beria nuodus).
Hamletas. Pradėkiva.
Laertas. Pradėkiva, karalaiti!. (Mušis prasideda).
Hamletas. Viens.
Laertas. Ne.
Hamletas. Teisėjai! Kieno teisybė?
Ozrikas. Pataikyta.
Laertas. Tegu bus taip. Aš atlyginsių,
Karalius. Palaukkita.Mes išgersim už Hamleto sveikatą. Paduokite ir Hamletui taurę. (Karalius geria. Trimituoja ir muša iš armotų).
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip Laertas ir Fortinbrasas padeda suprasti Hamleto delsimą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Visi trys jaunuoliai neteko tėvų. Fortinbrasas iš pradžių nori atkeršyti už tėvą, o vėliau veda dvidešimt tūkstančių kareivių į Lenkiją dėl mažo žemės sklypelio; pamatęs jo kariuomenę, Hamletas gėdijasi, kad pats nieko nedaro, ir sako, kad atsargume tik viena dalis išminties, o „tris dalis baimės“. Laertas, sužinojęs apie tėvo mirtį, tuoj pat su minia įsiveržia į pilį: kerštas jam yra „švenčiausia vaikų priedermė“, ir jis pasiruošęs žudyti net bažnyčioje. Šalia jų matyti, kad Hamletas daug mąsto ir abejoja, todėl delsia. Bet Laerto skubotumas nėra pavyzdys: jis tampa karaliaus įrankiu ir žūsta nuo savo paties užnuodyto kardo.
Rašiniui: KerštasDora
2. Kaip vienas Klaudijaus nusikaltimas veda prie kitų?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Klaudijus nunuodijo brolį ir gavo jo karūną bei žmoną. Kad tiesa neišaiškėtų, jis turi slėpti ir sekti: pasikviečia Rozenkrancą ir Gildenšterną, klausosi už divono. Jis pats prisipažįsta, kad atgailauti negali, nes neatsisako to, ką įgijo nusikaltimu. Tada jis siunčia Hamletą į Angliją su laišku, kuriuo prašo jį nužudyti, o kai tai nepavyksta, su Laertu rengia kovą, kurioje Laertas kausis užnuodytu kardu, o karalius paruoš užnuodytą gėrimą: „Piktą mes prašalinsime piktu“. Jo sumanyta kova pražudo Gendrutą, Laertą, Hamletą ir jį patį.
Rašiniui: ValdžiaKaltė
3. Kaip Hamletas, atsiprašydamas Laerto prieš kovą, paaiškina savo kaltę?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.