Hamletas6-8 psl. · apie 5 min.
Pirmasis veiksmas10% kūrinio
6 psl.

Kalbėsiu apie reikalus. Kaip jūs žinote Fortimbrasas, Norvegijos karalaitis, nežiūrint į mūsų karalystės tvirtumą, o gal manydamas, kad broliui mirus, ji susilpnėjo, atsiuntė pasiuntinius, reikalaudamas sugrąžinti tąs žemes, kurios per karę buvo atimtos nuo jo tėvo. Šį laišką męs parašėme į Norvegijos karalių, jaunojo Fortimbraso dėdę ir reikalaujame, kad jisai palieptų karalaičiui pamesti kerštus, nesiruošt’ į karę. Judu, Korneliau ir Voltimande, siunčiame męs į Norvegiją; pasveikykita karalių ir paduokita jam tą laišką. Reikalą atlikkita veikiai ir uoliai.

Kornelijus. Jųsų paliepimą, viešpatie, mudu išpildysiva kuogeriausiai.

Karalius. Męs neabejojame apie tai. Keliaukita sveiki.

(Kornelijus ir Voltimandas išeina).

Į tave kalbame, Laerte! Męs girdėjome, tu norįs ką-tai prašyti; jei tai geras daiktas, męs prižadame iš aukšto: kaip protas klauso širdies, o ranka prielanki burnai, taip Danijos karalius prielankus tavo tėvui. Ko nori, Laerte?

Laertas. Norečiau grįžti į Franciją, viešpatie! Aš pasiskubinau pribūti ant jusų koronacijos, kad parodyčiau savo atsidavimą: dabar mane vėl traukia atgal į Franciją.

Karalius. Ar leidžia tėvas? Ką ant to sako Polonijus?

Polonijus. Jis man įgriso, viešpatie! Aš mielai sutinku jį išleisti, bet jis negali išvažioti, jums nevelyjant.

Karalius. Jei reikalingas tik mano leidimas, aš leidžiu. Važiuok, Laerte, kada tu nori. Į tave męs kalbame, Hamlete, broli ir sunau mylimasis. –

Hamletas. (į šalį) Mažumą daugiau, kaip brolis, ir mažiau, kaip sūnus.

Karalius. Kodėl rūrtybės debesimis aptrauktas tavo veidas, Hamlete?

Hamletas. Perarti linksmybės saulė, kad galėčiau apsitraukti rustybės debesimis.

Karalienė. Pamesk rustumą. sūnau! Linksmai žiūrėk į karalių. Ko vaikščioji, nuleidęs akis, tartum žemėje jieškai tėvo nabašninko? Juk mirt atsieis visiems.

7 psl.

Hamletas. Taip, karaliene, mirt atsieis visiems.

Karalienė. Jei taip, tai ko liusti, lyg, tėvui mirus, prigimimo tiesos per tai būtų persimainiusios? Taip rodos į tave žiurint.

Hamletas. Rodos, karaliene? Ne; taip yra. Niekas negali išreikšti mano kančios didumą; nei juodi drabužiai, nei sunkus atsidusėjimai iš suspaustos krutinės, nei ašarų liejimas, nei rustus veidas, nei ypatingi įpratimai. O tai tik kančios apsireiškimai, viršus jos. Supraskite, kas turi dėties mano širdyje.

Karalius. Širdies gerumą parodo tavo nuliudimas, Hamlete, – sunaus prisirišimą prie tėvo, bet atmink ir tą, kad tavo tėvas numarino savo tėvą, o tas vėlei savąjį ir taip toliau, todėl ilgai liusti nėra ko; ašaromis prigimimo tiesų nepermainysi ir numirėlių iš kapų naprikelsi. Pamesk nuliudimą, Hamlete! Aš užstosiu tau tikrąjį tėvą: tu būsi mūsų įpėdiniu ir mylimiausiu sūnumi, bet važiuoti į svetimą žemę, baigti tenai mokslą męs neleisime. Pasilikk čionai!

Karalienė. Nevažiuok, sunau, paklausyk motinos!

Hamletas. Jums priešinties aš negaliu.

Karalius. Smagu išgirsti tokį atsakymą. Tavo sutikimas pasilikti Gelsingeryj kelia mūsų širdyje didį džiaugsmą. Iš tos priežasties męs pakelsim puotą, ir armotų trenksmas tegu praneš apie tai mūsų žmonėms. Eime, karaliene! (išeina).

8 psl.

Hamletas. (Vienas.) Žmogau! Kodėl tu nesutirpsti, ar nepavirsti į dulkes? Kam taip tvirtai sutvertas tavo kūnas? Dieve, mano Dieve! kaip menki mūsų darbai ant šio svieto. O gyvastis? Tai ne rojus, bet visų apleistas sodas. Tikką šešios nedėlios perėjo, kaip jo nėra– jo, viešpačio, didvyrio, dievaičio prieš tą valdoną menką, prieš mano motinos vyrą–jo, kuris taip labai mylėjo jąją. Dėl Dievo šventojo! Ar galima užmiršti? Ji taip atsidavusi jam. . . Viens tik mėnesis! Ar tai galimas daiktas? O moters! menkumas –jūsų ypatybė. Kaip! Mėnesis. . . Dar ji nesunešiojo čeverykų, kuriais apsiavusi ėjo paskui vyro grabą, kaipo nelaiminga našlė, ašaras liedama ir štai ji, ji. . . O Dieve! gyvuolys, kurs nei proto, nei jausmo neturi, labiaus gailėtųs!. . Ji dėdės pati, kuris taip panašus į tėvą, didįjį Hamletą karalių, kaip aš į Herkulesą. Tiktai mėnesis... Dar ašarų lašai neišdžiuvo ant jos veido, jau ji kito pati! Prakeiktas pasiskubinimas! Tokio ištekėjimo Viešpats tik negalėjo palaiminti. Sulauksim bėdų, nelaimių. . . Plyšk, širdie! liežuvis turi nutilt. . . Horacijus, Bernardas, Marcelis įeina.

Horacijus. Sveikiname, karalaitį!

Hamletas. Sveiki, vyrai! Bet kas čia? Horacijus!

Horacijus. Aš pats, jūsų tarnas. karalaiti!

Hamletas. Kam čia karalaitis? Draugais esava. O ką gero pasakysita. Horacijau, Marceli!

Marcelis. Karalaiti. . .

Hamletas. Smagu su jumis pasimatyt, vyrai! iš širdies tai jums sakau; bet kamgi jųs metėt mokslą, universitete?

Horacijus. Iš tingėjimo, karalaiti!

Hamletas. Neteisybė! to ir priešas apie tavę nepasakys; aš žinau, tu netinginys, Horacijau! Ne! Kas kita jus čia atvarė. O gal jųs čia gerti norite išmokt? Tai męs išmokysim ir gana greitai.

Horacijus. Karalaiti, aš norėjau atlikti tą, kas prider; atvažiavau į jūsų tėvo šermenis.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kaip Laertas ir Fortinbrasas padeda suprasti Hamleto delsimą?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Visi trys jaunuoliai neteko tėvų. Fortinbrasas iš pradžių nori atkeršyti už tėvą, o vėliau veda dvidešimt tūkstančių kareivių į Lenkiją dėl mažo žemės sklypelio; pamatęs jo kariuomenę, Hamletas gėdijasi, kad pats nieko nedaro, ir sako, kad atsargume tik viena dalis išminties, o „tris dalis baimės“. Laertas, sužinojęs apie tėvo mirtį, tuoj pat su minia įsiveržia į pilį: kerštas jam yra „švenčiausia vaikų priedermė“, ir jis pasiruošęs žudyti net bažnyčioje. Šalia jų matyti, kad Hamletas daug mąsto ir abejoja, todėl delsia. Bet Laerto skubotumas nėra pavyzdys: jis tampa karaliaus įrankiu ir žūsta nuo savo paties užnuodyto kardo.

Rašiniui: KerštasDora

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.