Choras. Teip nusprendei tu, Kreonte, Menekėjo sūnau, apie priešių ir mūsų pilės draugą. Tu turi tiesą skelbti kokius nori įstatus ir sulyg mirusių ir sulyg visų mūs gyvųjų.
Kreontas. O kaip jųs dabar galėtute prižiūrėti išpildymą mano paliepimo?
Choras. Liepk tai kam-nors jaunesniam.
Kreontas. Ne, jau yra išrinkti žmonės sergėtų lavono.
Choras. Tai-gi ką dar nori tu paliepti?
Kreontas. Prižiūrėti nepaklusnuosius.
Choras. Nė vienas nebus teip kvailas jieškotis sau galo:
Kreontas. Teip, už bausmę paskirta yra mirtis, bet pelnas ne kartą žudė žmones. (Įeina sargas).
Scena II.
Tie-patįs ir sargas.
Sargas (žemai lenkdamos prieš Kreontą). Viešpatie! Nepasakysiu ėjęs čionai greit, alsuodamas nuo greito ėjimo, ne, aš ne kartą užsimąstęs sustojau ir norėjau grįžti atgal, slaptas balsas ne kartą šnibždėjo man: „Pasiutėli, kam eini tu tę, kur atkakus reikės tau atsakyti. Liurbi, tu, gal manai pasilikti čia? Bet ar tu neįkliūsi, jei Kreontui papasakos apie visą ką kiti?“ Teip maniau aš ir ėjau, nesiskubindamas; nėra ko stebėtis, juog teip tai ir trumpas kelias pasirodo ilgu. Ant galų galo aš nusprendžiau eiti čionai dėlei tavęs. Pasakysiu tau, nors ištikrųjų nieko nežinau, – aš ateinu vildamos rasti tik tą, kas man likimo yra lemta.
Kreontas. Bet kodėl ištikrųjų tu teip nusimini?
Sargas. Aš noriu pasakyti tau pirma tą, kas palyti mane ypatiškai, – aš niekuo nekaltas ir nežinau kaltininko . . . Būtų neteisinga bausti mane.
Kreontas. Kokia-gi čia įžanga? Kodėl-gi tu steigies save išteisinti? Matyti, tu nori pranešti ką-nors nemalonaus.
Sargas. Iš išgąsčio ir norėdamas nelabai pasiskubįsi.
Kreontas. Ar-gi galų gale bepasakysi ką, kad savo atlikęs greičiaus išsinėšintumei?
Sargas. Tegu, pasakysiu tau. Kaži-kas palaidojo ką-tik lavoną ir pats dingo. Kūnas užbertas sausa žeme ir padarytos ant jo visos reikalingos apeigos.
Kreontas (nusistebęs). Ką tu kalbi? Kas išdrįso tai padaryti?
Sargas. Nežinau. Tę nekirto nei kirviu, nei kasė žemės kasekliu. Žemė buvo kieta, sausa, be plyšių; ant jos nebuvo vėžių nuo tekinių, bet kaltininkas liko vis-gi nežinomu. Kada pirmosios sargybos sargas papasakojo mums apie viską, visi męs tapome kai perkūno trenkti. Jis dingo, nors ir nebuvo palaidotas; jį dengė plonas žemės sluogsnis, tarsi kas būtų norėjęs išvengti prakeikimo. Ant kūno neliko jokių žymių nei nuo žvėrių dančių, nei nuo lankusių jį šunų. Męs pradėjome viens kitą keikti. Vienas sargas metė kaltę ant kito. Jei būtume pradėję muštis, tai niekam ištikrųjų nebebūtų buvę ir perskiesti mūsų. Kiekvienas kaltino kitą, bet dėmių nebuvo nė prieš vieną, – kiekvienas gynėsi nekaltas esąs. Męs jau buvome žadėję pasiimti į rankas įkaitintos geležies šratų, pereiti per ugnį ir prisiekti dievams, juog nei patįs esame kalti, nei padėjome ir tam, kurs patarė arba ir suskubo tai padaryti. Mūsų visi pasikėsinimai pasibaigė ant nieko, kada vienas iš mūsųjų pasakė ką-ne-ką, dėl kurio visi męs nusigandę nuleidome galvas, – męs nebežinojome, ką jam atsakyti arba kuo pataisyti dalyką. Jis patarė papasakoti tau apie viską atvirai. Jo užmanymas gavo viršų ir mane, vargšą, išsiuntė prie tavęs pranešti apie viską. Man nepatogu čia būti, – kitiems nepatogu manęs klausytis; aš žinau, pasiuntinių su blogomis naujienomis nemėgsta.
Choras. Viešpatie, męs senei mąstome, juog visame kame, kas atsitiko, kalti yra dievai.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką reiškia, kad brolio kūnas, pasak sargo, tik užbertas plonu žemės sluoksniu?
2. Kaip Kreontas paaiškina, kodėl lavonas buvo palaidotas, nors jis tai uždraudė?
3. Kaip tragedijoje keičiasi choro požiūris į Kreonto sprendimą?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.