Sargas. Tegu, pasakysiu tau. Kaži-kas palaidojo ką-tik lavoną ir pats dingo. Kūnas užbertas sausa žeme ir padarytos ant jo visos reikalingos apeigos.
Kreontas (nusistebęs). Ką tu kalbi? Kas išdrįso tai padaryti?
Sargas. Nežinau. Tę nekirto nei kirviu, nei kasė žemės kasekliu. Žemė buvo kieta, sausa, be plyšių; ant jos nebuvo vėžių nuo tekinių, bet kaltininkas liko vis-gi nežinomu. Kada pirmosios sargybos sargas papasakojo mums apie viską, visi męs tapome kai perkūno trenkti. Jis dingo, nors ir nebuvo palaidotas; jį dengė plonas žemės sluogsnis, tarsi kas būtų norėjęs išvengti prakeikimo. Ant kūno neliko jokių žymių nei nuo žvėrių dančių, nei nuo lankusių jį šunų. Męs pradėjome viens kitą keikti. Vienas sargas metė kaltę ant kito. Jei būtume pradėję muštis, tai niekam ištikrųjų nebebūtų buvę ir perskiesti mūsų. Kiekvienas kaltino kitą, bet dėmių nebuvo nė prieš vieną, – kiekvienas gynėsi nekaltas esąs. Męs jau buvome žadėję pasiimti į rankas įkaitintos geležies šratų, pereiti per ugnį ir prisiekti dievams, juog nei patįs esame kalti, nei padėjome ir tam, kurs patarė arba ir suskubo tai padaryti. Mūsų visi pasikėsinimai pasibaigė ant nieko, kada vienas iš mūsųjų pasakė ką-ne-ką, dėl kurio visi męs nusigandę nuleidome galvas, – męs nebežinojome, ką jam atsakyti arba kuo pataisyti dalyką. Jis patarė papasakoti tau apie viską atvirai. Jo užmanymas gavo viršų ir mane, vargšą, išsiuntė prie tavęs pranešti apie viską. Man nepatogu čia būti, – kitiems nepatogu manęs klausytis; aš žinau, pasiuntinių su blogomis naujienomis nemėgsta.
Choras. Viešpatie, męs senei mąstome, juog visame kame, kas atsitiko, kalti yra dievai.
Kreontas (suerzintas). Nustokite niekus tauškėję, kolei da manęs nesuerzinote, arba palaikysiu jus kvailiais, nors jau esate ir seniais. Tai niekų kalba, juog dievai būk rūpinąs jo lavonu. Ar jie palaidojo jį, kaipo ypatingai guodojamą, kaipo savo draugą, už tą, juog jis atėjo sudeginti jų išpuoštas bažnyčias, išmėtyti laikomus jose turtus, išdarkyti esančią po jų globa žemę, paminti jų įstatus? Ar jųs esate matę, kad dievai mylėtų niekšus? Ne! Bet štai nesenei dar keletas pilėnų murmėjo, pykdami ant manęs už mano parėdymus, patylomis raukėsi ir elgėsi ne teip, kaip pridera mylintiems mane padoniams. (Smailiai žiūri į persigandusį sargą). Dabar aš puikiai suprantu, juog sargus papirko padaryti tai už pinigus. Niekas nepridarė žmonėms tiek blogo, kiek padarė jiems vargo prakeikti pinigai. Jie griauja ištisas viešpatystes, jie varo žmogų iš namo, jie paverčia gerą žmogų į niekšą, ištvirkindami jį. Jie išmokė žmones įvairių-įvairiausių biauriausių dalykų. Vienok-gi tie, kurie darė tai dėl pinigų, priėjo ant galo savą, ir bus nubausti. (Purtina sargą už pečių). Kolei aš dar tikių į Zeusą, atmink gerai, – sakau tau po prisieka – jei jųs nesurasite kaltininko ir nepristatysite man, ne tik aš liepsiu jus nugalabyti, bet pirma liepsiu jus pakarti gyvais, kad atsirastų kaltininkas, kad jųs žinotute, kur reikia pelnytis, kad jųs suprastute, juog traukti pelną pridera ne iš visko, – tu gali pamatyti daugiaus nelaimingų, kaip laimingųjų iš pelno.
Sargas (persigandęs). Ar leisi man ką-nors pasakyti, arba aš turiu atsisukęs išeiti?
Kreontas. Tu nesupranti, juog man sunku darosi tave klausant jau dabar.
Sargas. Ar tau sunku yra klausytis, arba pas tave nerami dūšia?
Kreontas. Kam tau žinoti, kas man skaudi?
Sargas. Prasikaltėlis gnaibo tavo dūšią, aš – tavo girdėjimą.
Kreontas. Gm! Tu regimai esi gimęs tauškalu.
Sargas. Tegu teip, bet vis-gi aš niekuo nekaltas.
Kreontas. Ne, tu perdavei savo dūšią ir dar – už pinigus.
Sargas. O! Kaip baisu, jei tas, kurs teip mano, mąsto klaidingai . . .
Kreontas. Ryškitės, bet jei nesurasite man kaltininkų, žinokite, juog neteisingas pelnas apsieina brangiai! (Išeina).
Sargas (pats sau). Labai geistina, žinoma, būtų, kad jis atsirastų. Bet ar sugausime męs jį, ar ne, žino likimas, o tik tu niekados nebematysi čia manęs antrą kartą. Širdingai esu dėkingas dievams, juog dabar išlikau, ko nei nesitikėjau.
Choras. Daug yra galingo pasaulėj, bet nieko nėra galingesnio per žmogų: teip, audros laike, žiemą, važiuoja jis net po apsiputuojusią jūrę, nerdamas vilnyse; jis išaikvoja didžiausią tarp dievių amžiną ir nepailstančią Žemę, kas metas vagodamas ją arklu, ardamas arkliais.
Jis gaudo naruose paukštelius, giriose – žvėris, tinkluose – jūrių žuvis, jis, protingas žmogus. Jis būkliai moka nutildyti girinius kalnų žvėris, užkinkyti arklius su karčiuotu sprandu ir stiprų gyvenantį kalnuose jautį.
Jis pats greit išmoko kalbėti ir, kai vėjas, manyti, pažino bendro gyvenimo tiesas, išmoko apsisaugoti nuo nemalonių nakvojantiems ant oro šalčių ir lytų. Jis moka padėti sau visame kame ir moka gelbėti, visur, kas tik atsitiktų. Niekuomet vienok neišmoks jis išsisaugoti mirties, nors nuo pavojingųjų ligų jis šeip-teip ir surado vaistą.
Valdydamas gilias išradimų žinias, jis vienok eina kartais geru keliu, kartais blogu, mina savo krašto įstatymus ir šventas dievų tiesas. Bet kas ir augštą užima savo tėvynėj vietą, neturi kartais tėvynės, jei priprato dėlei puikybės daryti blogą. Su tuo, kas teip daro, męs nenorime vesti pažinties nei būti jo šalininkais. (Tolumoj pasirodo Antigona, sargų apsiausta. Pertrauka).
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką reiškia, kad brolio kūnas, pasak sargo, tik užbertas plonu žemės sluoksniu?
2. Kaip Kreontas paaiškina, kodėl lavonas buvo palaidotas, nors jis tai uždraudė?
3. Ką choras giesmėje sako apie žmogaus galią?
4. Kaip tragedijoje keičiasi choro požiūris į Kreonto sprendimą?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.