Antigonė12-14 psl. · apie 5 min.
Veikmė II33% kūrinio
12 psl.

Kreontas. Gm! Tu regimai esi gimęs tauškalu.

Sargas. Tegu teip, bet vis-gi aš niekuo nekaltas.

Kreontas. Ne, tu perdavei savo dūšią ir dar – už pinigus.

Sargas. O! Kaip baisu, jei tas, kurs teip mano, mąsto klaidingai . . .

Kreontas. Ryškitės, bet jei nesurasite man kaltininkų, žinokite, juog neteisingas pelnas apsieina brangiai! (Išeina).

Sargas (pats sau). Labai geistina, žinoma, būtų, kad jis atsirastų. Bet ar sugausime męs jį, ar ne, žino likimas, o tik tu niekados nebematysi čia manęs antrą kartą. Širdingai esu dėkingas dievams, juog dabar išlikau, ko nei nesitikėjau.

Choras. Daug yra galingo pasaulėj, bet nieko nėra galingesnio per žmogų: teip, audros laike, žiemą, važiuoja jis net po apsiputuojusią jūrę, nerdamas vilnyse; jis išaikvoja didžiausią tarp dievių amžiną ir nepailstančią Žemę, kas metas vagodamas ją arklu, ardamas arkliais.

Jis gaudo naruose paukštelius, giriose – žvėris, tinkluose – jūrių žuvis, jis, protingas žmogus. Jis būkliai moka nutildyti girinius kalnų žvėris, užkinkyti arklius su karčiuotu sprandu ir stiprų gyvenantį kalnuose jautį.

Jis pats greit išmoko kalbėti ir, kai vėjas, manyti, pažino bendro gyvenimo tiesas, išmoko apsisaugoti nuo nemalonių nakvojantiems ant oro šalčių ir lytų. Jis moka padėti sau visame kame ir moka gelbėti, visur, kas tik atsitiktų. Niekuomet vienok neišmoks jis išsisaugoti mirties, nors nuo pavojingųjų ligų jis šeip-teip ir surado vaistą.

Valdydamas gilias išradimų žinias, jis vienok eina kartais geru keliu, kartais blogu, mina savo krašto įstatymus ir šventas dievų tiesas. Bet kas ir augštą užima savo tėvynėj vietą, neturi kartais tėvynės, jei priprato dėlei puikybės daryti blogą. Su tuo, kas teip daro, męs nenorime vesti pažinties nei būti jo šalininkais. (Tolumoj pasirodo Antigona, sargų apsiausta. Pertrauka).

13 psl.

Neišpasakytai įstabus vaizdas. Ar-gi męs begalime abejoti, juog tai mums pažįstama mergaitė – Antigona? Vargše, nelaimingojo Edipo dukter, kas tau? Ar-gi tave veda už tą, juog nepaklausei viešpaties paliepimo ir papuolei už savo beprotišką darbą?

Veikmė III

14 psl.

Scena I.

Choras ir sargas.

Sargas (skubinai įeina ant scenos). Štai kaltininkė. Męs sugavome ją, kada ji buvo užimta laidojimu. O kur-gi Kreontas?

Choras (gailiai žiūri į Antigoną). Štai jis kaip kartas išeina iš rūmo.

Scena II.

Tie-patįs ir Kreontas.

Kreontas (prieidamas arčiaus). Kas yra? Kodėl aš išėjau kaip kartas laike?

Sargas. Viešpatie! Žmogus neprivalo prisiekti, – reikia tik pagalvoti, o jau mintis, atėjusi galvon pirma, rodosi klaidinga. Aš sakiau, juog vargu kada aš čia beateisiu, – vien dėlei baimės, kuria mane užkrėtei, vienok ateinu čionai, nors ir esu prisiekęs: nelauktos ir netikėtos linksmybės negalima, regis, sulyginti nė su viena kita patogybe. (Rodydamas Antigoną). Aš atvedžiau štai šitą mergaitę. Ją sugavo berengiant kapą. Čia jau nebeburė: radybos yra mano, ne kito. Dabar, viešpatie, tu gali paimti ją, jei nori, sūdyti ir kaltinti. Sulyg manęs aš likau teisiu, todėl ir liuosu nuo apkaltinimo:

Kreontas (su pasistebėjimu žiūri į Antigoną). Kokiu būdu ir iškur paėmei ją ir atvedei?

Sargas. Ji užsimanė laidoti jį. Štai ir viskas.

Kreontas. Ar gerai tu supranti, ką sakai, ir nemeluoji?

Sargas. Aš pamačiau, kaip ji laidojo tą-patį numirėlį, kurį tu užgynei laidoti. Rodosi, aš sakau suprantomai, aiškiai.

Kreontas. Kaip jųs pamatėte ją ir sugavote iš netyčių?

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Ką choras giesmėje sako apie žmogaus galią?

Pasirink atsakymą

2. Kaip tragedijoje keičiasi choro požiūris į Kreonto sprendimą?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.