Neišpasakytai įstabus vaizdas. Ar-gi męs begalime abejoti, juog tai mums pažįstama mergaitė – Antigona? Vargše, nelaimingojo Edipo dukter, kas tau? Ar-gi tave veda už tą, juog nepaklausei viešpaties paliepimo ir papuolei už savo beprotišką darbą?
Veikmė III
Scena I.
Choras ir sargas.
Sargas (skubinai įeina ant scenos). Štai kaltininkė. Męs sugavome ją, kada ji buvo užimta laidojimu. O kur-gi Kreontas?
Choras (gailiai žiūri į Antigoną). Štai jis kaip kartas išeina iš rūmo.
Scena II.
Tie-patįs ir Kreontas.
Kreontas (prieidamas arčiaus). Kas yra? Kodėl aš išėjau kaip kartas laike?
Sargas. Viešpatie! Žmogus neprivalo prisiekti, – reikia tik pagalvoti, o jau mintis, atėjusi galvon pirma, rodosi klaidinga. Aš sakiau, juog vargu kada aš čia beateisiu, – vien dėlei baimės, kuria mane užkrėtei, vienok ateinu čionai, nors ir esu prisiekęs: nelauktos ir netikėtos linksmybės negalima, regis, sulyginti nė su viena kita patogybe. (Rodydamas Antigoną). Aš atvedžiau štai šitą mergaitę. Ją sugavo berengiant kapą. Čia jau nebeburė: radybos yra mano, ne kito. Dabar, viešpatie, tu gali paimti ją, jei nori, sūdyti ir kaltinti. Sulyg manęs aš likau teisiu, todėl ir liuosu nuo apkaltinimo:
Kreontas (su pasistebėjimu žiūri į Antigoną). Kokiu būdu ir iškur paėmei ją ir atvedei?
Sargas. Ji užsimanė laidoti jį. Štai ir viskas.
Kreontas. Ar gerai tu supranti, ką sakai, ir nemeluoji?
Sargas. Aš pamačiau, kaip ji laidojo tą-patį numirėlį, kurį tu užgynei laidoti. Rodosi, aš sakau suprantomai, aiškiai.
Kreontas. Kaip jųs pamatėte ją ir sugavote iš netyčių?
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip tragedijoje keičiasi choro požiūris į Kreonto sprendimą?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.