Sargas (greitai). Buvo štai teip. Sugrįžęs aš pasakiau draugams apie tavo grasinimus. Męs nušlavėme visą žemę, dengusią lavoną, nuvalėme, kaip reikiant, pasmirdusį kūną ir atsisėdome ant kalvos viršaus teip, kad mums vėjas neneštų nuo jo tvaiko. Męs keikėme, drąsinome viens kitą, jei kas-nors nusimindavo. Teip tai buvo lyg vidurdienio, kada ėmė kepinti saulė. Tuomet netikėtai pasikėlė baisus vėjas – dievo bausmė –, sujudindamas dulkes. Vėjas pralėkė po visą lygumą, nudraskė toj lygumoje nuo medžių visus lapus, kurie paskydo gana plačiai po orą. Męs užsidengėme akis ir laukėme, kolei praeis audra. Praslinkus gana ilgam laikui, audra nutilo ir męs pamatėme (rodydamas Antigoną) šitą mergaitę. Ji pradėjo balsiai verkti, – teip lygiai graudžiai šiaukia paukštytis, pamatęs tuščią lizdą, be savo vaikų. Pamačiusi nuogą kūną, ji ėmė rėkte rėkti, o paskui keikti iš paskutinių tuos, kurie tai padarė. Tuoj ji pasiėmė į rankas dulkių, o paskui paguodonei nabaštininko tris kartus išliejo, augštai pakeldama puikaus darbo vario puodelį. Pamatę tai, męs tuoj puolėme ir suėmėme ją. Ji nėkiek nepersigando. Męs ėmėme kaltinti ją už jos senus ir naujus prasikaltimus, o ji stovi sau ir nei nemąsto atremti. Ir malonu buvo man ir priklu: miela pačiam išvengti dėjos, nemalonu įtraukti kitus į nelaimę. Bet man tai ne tiek yra svarbu, kiek mano paties gyvastis.
Kreontas (Antigonai). Na-gi, ko nuleidai galvą? Ar prisipažįsti prie savo kalties, ar ne?
Antigona (ramiai). Teip, prisipažįstu, nei nemanau gintis.
Kreontas (sargui). Gali eiti kur nori: esi liuosas. (Sargas išeina. Antigonai). O tu atsakyk man trumpai, stačiai: žinojai tu, kad aš užgyniau laidoti lavoną?
Antigona. Žinojau. Ir kaip-gi aš galėjau nežinoti? – Tai buvo visiems žinoma.
Kreontas. Ir tu išdrįsai nepaklausyti mano paliepimo?
Antigona. Ne Zeusas apreiškė man jį ir ne gyvenanti kartu su Mirtimi dievu Teisybės dievė davė žmonėms panašius įstatus. Nemaniau aš ir to, juog tavo paliepimai buvo teip svarbųs, juog tu – žmogus – gali peržengti nerašytuosius, vis-gi amžinus – dievų įstatus. Ne vakar ir ne šiandien jie pasirodė, ne, jie yra visada, ir nieks nežino jų pradžios. Dėl jų tai aš ir nenorėjau atsakyti prieš dievus, jei būčiau pabijojusi peržengti žmogaus norą. Aš žinojaus turėsianti mirti, – ar galėjo būti kitaip, jei ir nebūtumei apreiškęs man? Bet jei ir lemta man yra numirti prieš laiką, vis-gi tai bus man laimė: ar-gi negali būti mirtis laime tam, kas gyvena, kaip aš, tarp vienų kančių? Tokiu būdu man bent toks likimas negali būti liūdnas. Štai, jei aš būčiau palikusi nepalaidotą mano motinos mirusio sūnaus kūną, tuokart tai būtų, kodėl gailėtis, – dabar-gi nėra man ko liūdėti. Jei mano pastarąjį darbą skaitai kvailyste, tai pasakysiu, juog už kvailystę kaltina mane žmogus, kurs beveik pats yra kvailiu.
Choras (liūdnai). Matyt dukters toks-pat smarkus būdas, kaip ir jos tėvo, – ji nemoka nusilenkti prieš nelaimę.
Kreontas (chorui). Vienok-gi žinokite, juog perdaug atkaklius greičiausiai nutildo. Jųs galite visur pamatyti, juog įkaitinta ugnyje ir labai sukietėjusi geležis lūšta į tūkstantis gabalėlių. Aš žinau, arkliams patrakimą išvaro trumpu apynasriu; neprivalo daugel svajoti apie save tas, kurs yra kitų vergu. (Rodydamas Antigoną). Ji užrūstino mane jau tuomet, kada peržengė mano išduotąjį paliepimą; dabar-gi ji užgauna mane antrą kartą: prasikalto ir dar juokias iš savo prasikaltimo. Jei tai paliksiu be bausmės, tai vyru būsiu ne aš, – ji bus vyru. Tegu sau ji bus mano sesers duktė, tegu ji bus mano artimiausia giminaitė, bet neišvengs mano bausmės nė ji, nė jos sesuo; paskutinę aš skaitau lygiai kalta už laidotuves. Pavadinkite ją. (Vienas iš apstojusiųjų išeina Ismenos atvesti). Aš ką-tik mačiau ją rūme; ji, kai proto nustojusi, mėtos į visas šalis. Širdis to, kurs ką-nors biauraus užmanė, paprastai išduoda paslaptį greičiaus, negu atsidengia patsai užmanytasis darbas; bet ypač negaliu kęsti tų, kuriuos stačiai nutveria bedarant ką, o jis paskui stengiasi save išteisinti.
Antigona. Suėmęs mane, tu manai nubausti mane daugiaus, kaip mirtimi? . . .
Kreontas. Anaiptol: jei tą aš galiu, aš galiu viską.
Antigona. Ko-gi tu lauki? Kaip man nemalonus kiekvienas tavo žodis, – ir duok Dieve, kad nebūtų niekad malonus – teip ir tau nemiela mano žodžiai. Kuo-gi vienok aš galėčiau įgyti sau labiaus garbę, jei ne laidodama tikrąjį brolį? (Rodydama chorą). Visi jie pagirtų mano pasielgimą, jei baimė nevaržytų jiems liežuvio. Tarp daugelio kitų privalumų valdžia dar turi vieną, – ji gali daryti ir sakyti viską, ką nori . . .
Kreontas. Iš visų čia Tebiečių skaitais tu viena tėsanti teisinga.
Antigona. Tinka su manimi ir jie, bet neišdrįsta atverti prieš tave lūpų.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kuo Antigona pateisina savo poelgį ginče su Kreontu?
Rašiniui: DoraTikėjimasValdžia
2. Kodėl Antigonos likimą galima vadinti tragišku?
Rašiniui: DoraKaltė
3. Kaip tragedijoje keičiasi choro požiūris į Kreonto sprendimą?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.