Kreontas (chorui). Vienok-gi žinokite, juog perdaug atkaklius greičiausiai nutildo. Jųs galite visur pamatyti, juog įkaitinta ugnyje ir labai sukietėjusi geležis lūšta į tūkstantis gabalėlių. Aš žinau, arkliams patrakimą išvaro trumpu apynasriu; neprivalo daugel svajoti apie save tas, kurs yra kitų vergu. (Rodydamas Antigoną). Ji užrūstino mane jau tuomet, kada peržengė mano išduotąjį paliepimą; dabar-gi ji užgauna mane antrą kartą: prasikalto ir dar juokias iš savo prasikaltimo. Jei tai paliksiu be bausmės, tai vyru būsiu ne aš, – ji bus vyru. Tegu sau ji bus mano sesers duktė, tegu ji bus mano artimiausia giminaitė, bet neišvengs mano bausmės nė ji, nė jos sesuo; paskutinę aš skaitau lygiai kalta už laidotuves. Pavadinkite ją. (Vienas iš apstojusiųjų išeina Ismenos atvesti). Aš ką-tik mačiau ją rūme; ji, kai proto nustojusi, mėtos į visas šalis. Širdis to, kurs ką-nors biauraus užmanė, paprastai išduoda paslaptį greičiaus, negu atsidengia patsai užmanytasis darbas; bet ypač negaliu kęsti tų, kuriuos stačiai nutveria bedarant ką, o jis paskui stengiasi save išteisinti.
Antigona. Suėmęs mane, tu manai nubausti mane daugiaus, kaip mirtimi? . . .
Kreontas. Anaiptol: jei tą aš galiu, aš galiu viską.
Antigona. Ko-gi tu lauki? Kaip man nemalonus kiekvienas tavo žodis, – ir duok Dieve, kad nebūtų niekad malonus – teip ir tau nemiela mano žodžiai. Kuo-gi vienok aš galėčiau įgyti sau labiaus garbę, jei ne laidodama tikrąjį brolį? (Rodydama chorą). Visi jie pagirtų mano pasielgimą, jei baimė nevaržytų jiems liežuvio. Tarp daugelio kitų privalumų valdžia dar turi vieną, – ji gali daryti ir sakyti viską, ką nori . . .
Kreontas. Iš visų čia Tebiečių skaitais tu viena tėsanti teisinga.
Antigona. Tinka su manimi ir jie, bet neišdrįsta atverti prieš tave lūpų.
Kreontas. Ir tu nesigėdi daryti kitaip, kaip jie?
Antigona. O, ne! Gerbiant savo giminaičius, neprisieina raudonuoti.
Kreontas. Bet ar-gi tas, kurs iš jo rankos mirė, nebuvo tikru tavo broliu?
Antigona. Buvo tikru broliu; pas mus buvo vienas tėvas ir motina.
Kreontas. Tai kodėl-gi tu užgauni jį . . .
Antigona. Mūs miręsis nepasakys to.
Kreontas (tęzdamas) . . . jei vienaip gerbi jį, kaip ir prasikaltėlį?
Antigona (nuliūdusi ir suerzinta). Žuvo ne vergas, bet jo brolis.
Kreontas. Bet jis plėšė mūsų žemę, o tas gynė . . .
Antigona. Teip, bet Mirtis reikalauja, kad jos įstatai būtų kiekvienam lygiai pritaikinami.
Kreontas. Negal-gi prilygti netikęs žmogus teisingamjam . . .
Antigona. Kas žino, ar tavo žodžiai būtų šventais aname gyvenime!
Kreontas. Priešius, net miręs, vistiek lieka priešiumi, ne draugu.
Antigona. Aš gimiau meilei, ne neapykantai.
Kreontas. Nešinkis prie savųjų nabaštininkų ir, jei privalo mylėti, mylėk juos, o manęs, kolei aš gyvas, nevaldys moteriškė!
Choras. O štai ir Ismena duryse, verkia mielo brolio. Gailesties debesėlis matytis ant jos kaktos ir gadina jos paraudusį veidelį; ašaros bįra per jos puikius skruostus. (Ismena su vadovu pamažu įeina ant scenos.)
Scena III.
Tie-patįs ir Ismena.
Kreontas. Ir tu, kai siurbėlė, įlindusi į mano namą, užsimanei patylomis, slapta, siurbti mano kraują? Aš nei nespėjau šeriąs du budeliu, du priešginiu savo valdžios! . . . Na-gi, sakyk, buvai ant laidotuvių? Arba dar gisies nieko nežinanti?
Ismena (baimingai žiūri į Antigoną). Prisipažįstu esanti kalta, jei tokia pripažįsta mane ir ji. Prisipažįstu dalyvavusi ir apsiimu nukentėti vienkart su kitais.
Antigona (greitai ir stačiai). Ne, tai neteisinga, – tu nenorėjei būti mano pagelbininkė, bet aš ir nebūčiau tavęs paėmusi.
Ismena. Kada tu kenti, aš nesigėdžiu pasidalyti tavo vargu.
Antigona. Kas kaltas, žino tai Mirties dievas ir mirusiejie. Nemėgstu aš tų, kurie myli tik ant žodžių.
Ismena. O, ne, sesyte, neužgauk manęs, – leisk man numirti su tavimi ir atiduoti mirusiamjam paskutinę garbę!
Antigona. Ne, tu nenumirsi su manimi, neprisisavįsi sau svetimo; gana bus ir mano mirties.
Ismena. Ar-gi gali būti miela be tavęs gyventi?
Antigona. Paklausk Kreonto, – tu juo rūpinais.
Ismena (atsisukdama). Kam-gi bereikalo kankini mane?
Antigona. Aš juokiuos iš tavęs, bet juokiuos karčiu juoku.
Ismena. Ką aš galiu naudingo tau padaryti, nors bent dabar?
Antigona. Gelbėk pati save; nepavydėsiu aš tavo išganymo.
Ismena. O, aš vargšė! Ar-gi aš ištikro negaliu kartu su tavimi nukentėti?
Antigona. Bet jug tu norėjai gyventi, o aš – mirti.
Ismena. Aš nepasakiau tau viso-ko.
Antigona. Vieni gyrė tavo pasielgimą, kiti – mano.
Ismena. Ir vienok-gi esava kaltidvi.
Antigona. Nusiramink! Tu dar pilna gyvumo, o mano dūšia senei mirė, ir aš galiu tarnauti tik mirusiemsiems.
Kreontas. Matyti, viena iš dviejų mergaičių ką-tik nustojo proto, o kita tokia ir gimė.
Ismena (ašarodama). Niekados, viešpatie, nebelieka proto pas nelaimingus: jie praranda jį.
Kreontas. Bent tu . . . tu nutarei daryti blogą su blogais.
Ismena (žiūri į Antigoną). Koks man be gyvenimas be jos, vienai?! . . .
Kreontas. Nesakyk „be jos“, – jos nebėra daugiaus.
Ismena. Ir tu užmuši savo sūnaus sužiedotinę?
Kreontas. Daugel žemės jam galima apsėti; atras jis ir daugiaus sužiedotinių.
Ismena. Bet nebe tokią porą, kaip jis ir ji.
Kreontas. Aš nenoriu sūnui prastos pačios.
Antigona. Mielas Emonai, kaip nužemina tave tavo tėvas!
Kreontas. Baisiai įkyrėjai tu man su savo vestuvėmis.
Choras. Ar-gi tu ištikro ir atimsi ją nuo savo sūnaus.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Antigonos likimą galima vadinti tragišku?
Rašiniui: DoraKaltė
2. Kaip tragedijoje keičiasi choro požiūris į Kreonto sprendimą?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.