Ismena. Kada tu kenti, aš nesigėdžiu pasidalyti tavo vargu.
Antigona. Kas kaltas, žino tai Mirties dievas ir mirusiejie. Nemėgstu aš tų, kurie myli tik ant žodžių.
Ismena. O, ne, sesyte, neužgauk manęs, – leisk man numirti su tavimi ir atiduoti mirusiamjam paskutinę garbę!
Antigona. Ne, tu nenumirsi su manimi, neprisisavįsi sau svetimo; gana bus ir mano mirties.
Ismena. Ar-gi gali būti miela be tavęs gyventi?
Antigona. Paklausk Kreonto, – tu juo rūpinais.
Ismena (atsisukdama). Kam-gi bereikalo kankini mane?
Antigona. Aš juokiuos iš tavęs, bet juokiuos karčiu juoku.
Ismena. Ką aš galiu naudingo tau padaryti, nors bent dabar?
Antigona. Gelbėk pati save; nepavydėsiu aš tavo išganymo.
Ismena. O, aš vargšė! Ar-gi aš ištikro negaliu kartu su tavimi nukentėti?
Antigona. Bet jug tu norėjai gyventi, o aš – mirti.
Ismena. Aš nepasakiau tau viso-ko.
Antigona. Vieni gyrė tavo pasielgimą, kiti – mano.
Ismena. Ir vienok-gi esava kaltidvi.
Antigona. Nusiramink! Tu dar pilna gyvumo, o mano dūšia senei mirė, ir aš galiu tarnauti tik mirusiemsiems.
Kreontas. Matyti, viena iš dviejų mergaičių ką-tik nustojo proto, o kita tokia ir gimė.
Ismena (ašarodama). Niekados, viešpatie, nebelieka proto pas nelaimingus: jie praranda jį.
Kreontas. Bent tu . . . tu nutarei daryti blogą su blogais.
Ismena (žiūri į Antigoną). Koks man be gyvenimas be jos, vienai?! . . .
Kreontas. Nesakyk „be jos“, – jos nebėra daugiaus.
Ismena. Ir tu užmuši savo sūnaus sužiedotinę?
Kreontas. Daugel žemės jam galima apsėti; atras jis ir daugiaus sužiedotinių.
Ismena. Bet nebe tokią porą, kaip jis ir ji.
Kreontas. Aš nenoriu sūnui prastos pačios.
Antigona. Mielas Emonai, kaip nužemina tave tavo tėvas!
Kreontas. Baisiai įkyrėjai tu man su savo vestuvėmis.
Choras. Ar-gi tu ištikro ir atimsi ją nuo savo sūnaus.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Antigonos likimą galima vadinti tragišku?
Rašiniui: DoraKaltė
2. Kaip tragedijoje keičiasi choro požiūris į Kreonto sprendimą?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.