Antigonė18-20 psl. · apie 5 min.
Veikmė III48% kūrinio
18 psl.

Kreontas. Ir tu nesigėdi daryti kitaip, kaip jie?

Antigona. O, ne! Gerbiant savo giminaičius, neprisieina raudonuoti.

Kreontas. Bet ar-gi tas, kurs iš jo rankos mirė, nebuvo tikru tavo broliu?

Antigona. Buvo tikru broliu; pas mus buvo vienas tėvas ir motina.

Kreontas. Tai kodėl-gi tu užgauni jį . . .

Antigona. Mūs miręsis nepasakys to.

Kreontas (tęzdamas) . . . jei vienaip gerbi jį, kaip ir prasikaltėlį?

Antigona (nuliūdusi ir suerzinta). Žuvo ne vergas, bet jo brolis.

Kreontas. Bet jis plėšė mūsų žemę, o tas gynė . . .

Antigona. Teip, bet Mirtis reikalauja, kad jos įstatai būtų kiekvienam lygiai pritaikinami.

Kreontas. Negal-gi prilygti netikęs žmogus teisingamjam . . .

Antigona. Kas žino, ar tavo žodžiai būtų šventais aname gyvenime!

Kreontas. Priešius, net miręs, vistiek lieka priešiumi, ne draugu.

Antigona. Aš gimiau meilei, ne neapykantai.

Kreontas. Nešinkis prie savųjų nabaštininkų ir, jei privalo mylėti, mylėk juos, o manęs, kolei aš gyvas, nevaldys moteriškė!

Choras. O štai ir Ismena duryse, verkia mielo brolio. Gailesties debesėlis matytis ant jos kaktos ir gadina jos paraudusį veidelį; ašaros bįra per jos puikius skruostus. (Ismena su vadovu pamažu įeina ant scenos.)

Scena III.

Tie-patįs ir Ismena.

Kreontas. Ir tu, kai siurbėlė, įlindusi į mano namą, užsimanei patylomis, slapta, siurbti mano kraują? Aš nei nespėjau šeriąs du budeliu, du priešginiu savo valdžios! . . . Na-gi, sakyk, buvai ant laidotuvių? Arba dar gisies nieko nežinanti?

Ismena (baimingai žiūri į Antigoną). Prisipažįstu esanti kalta, jei tokia pripažįsta mane ir ji. Prisipažįstu dalyvavusi ir apsiimu nukentėti vienkart su kitais.

Antigona (greitai ir stačiai). Ne, tai neteisinga, – tu nenorėjei būti mano pagelbininkė, bet aš ir nebūčiau tavęs paėmusi.

19 psl.

Ismena. Kada tu kenti, aš nesigėdžiu pasidalyti tavo vargu.

Antigona. Kas kaltas, žino tai Mirties dievas ir mirusiejie. Nemėgstu aš tų, kurie myli tik ant žodžių.

Ismena. O, ne, sesyte, neužgauk manęs, – leisk man numirti su tavimi ir atiduoti mirusiamjam paskutinę garbę!

Antigona. Ne, tu nenumirsi su manimi, neprisisavįsi sau svetimo; gana bus ir mano mirties.

Ismena. Ar-gi gali būti miela be tavęs gyventi?

Antigona. Paklausk Kreonto, – tu juo rūpinais.

Ismena (atsisukdama). Kam-gi bereikalo kankini mane?

Antigona. Aš juokiuos iš tavęs, bet juokiuos karčiu juoku.

Ismena. Ką aš galiu naudingo tau padaryti, nors bent dabar?

Antigona. Gelbėk pati save; nepavydėsiu aš tavo išganymo.

Ismena. O, aš vargšė! Ar-gi aš ištikro negaliu kartu su tavimi nukentėti?

Antigona. Bet jug tu norėjai gyventi, o aš – mirti.

Ismena. Aš nepasakiau tau viso-ko.

Antigona. Vieni gyrė tavo pasielgimą, kiti – mano.

Ismena. Ir vienok-gi esava kaltidvi.

Antigona. Nusiramink! Tu dar pilna gyvumo, o mano dūšia senei mirė, ir aš galiu tarnauti tik mirusiemsiems.

Kreontas. Matyti, viena iš dviejų mergaičių ką-tik nustojo proto, o kita tokia ir gimė.

Ismena (ašarodama). Niekados, viešpatie, nebelieka proto pas nelaimingus: jie praranda jį.

Kreontas. Bent tu . . . tu nutarei daryti blogą su blogais.

Ismena (žiūri į Antigoną). Koks man be gyvenimas be jos, vienai?! . . .

Kreontas. Nesakyk „be jos“, – jos nebėra daugiaus.

Ismena. Ir tu užmuši savo sūnaus sužiedotinę?

Kreontas. Daugel žemės jam galima apsėti; atras jis ir daugiaus sužiedotinių.

Ismena. Bet nebe tokią porą, kaip jis ir ji.

Kreontas. Aš nenoriu sūnui prastos pačios.

Antigona. Mielas Emonai, kaip nužemina tave tavo tėvas!

Kreontas. Baisiai įkyrėjai tu man su savo vestuvėmis.

Choras. Ar-gi tu ištikro ir atimsi ją nuo savo sūnaus.

20 psl.

Kreontas. Mirtis padės galą tiems piršimams.

Choras. Regimai nebeišvengti jau jai mirties.

Kreontas. Man teip-pat rodosi. Gana betrukti. Ei, vergai, nuveskite jas į rūmą! Tos bobos reikia laikyti stipriaus ir niekur neišleisti, – ir drąsuoliai stengiasi pabėgti, kada susitinka su mirtimi akis į akį. (Rūstai užsimąstęs pasilieka ant scenos. Vergai nuveda Antigoną ir Ismeną rūman).

Choras. Laimingi, kurie pragyveno be pageidimų, – nė vienas vargas nepralenks tų, kurių šeimynos gyvenimą sugriovė dievai, – atkaliai, tasai vargas pereina iš kartos į kartą. Teip vilnįs, staigaus šiaurinio jūrių vėjo banguojamos, giliai sumaišo vandenį ir nuo dugno tamsias vėjo sukeliamas smiltis, ir su krioksmu muša į kranto uolas.

Matome, juog senei jau lanko nelaimės Labdakidų giminę; viena nelaimė pakeičia kitą. Vienos kartos neišgelbsti kita; ne, koksai dievas žudo juos, ir nėra tam galo, – dabar buvo prašvitęs vilties spinduolys ant paskutinės Edipo namo ataugos, bet ir ją štai genėja baisus dievų aukos kalavijas, kvailystė ir pamišimas.

O, Zeusai! Kas gali sumažinti tavo galybę? Ant jo neturi galės nei užmigdąs visus miegas, nei pailstąs savo bėgyje laikas. Amžinai viešpatauji tu ant šviesaus ir spinduoliuoto Olimpo. Ir dabar, ir praeityj, ir ateityje turės tiesą vienas įstatas: nieko žmogaus gyvenime nėra liuoso nuo nelaimės.

Tiesa, vieniems apgaudlinga viltis, – bičiuolė, bet kitus ji apgaudinėja tarp tuščių pageidimų; ji meilinasi žmogui, kolei jis nenusvilįs sau kojų degančia ugnimi.

Teisinga yra garsinga patarlė: „Ką dievas veda prie prasikaltimo, tam blogas rodosi geru.“ Vienok jis labai neilgai tepragyvęs be nelaimės.

Bet štai jauniausias tavo sūnus – Emonas. Ar neverkia-gi jau jis vargšės Antigonos, ar neliūdi jis, jo vestuvėms suirus? . . . (Įeina Emonas).

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Antigonos likimą galima vadinti tragišku?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: DoraKaltė

2. Kaip tragedijoje keičiasi choro požiūris į Kreonto sprendimą?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.