Ismena. Kada tu kenti, aš nesigėdžiu pasidalyti tavo vargu.
Antigona. Kas kaltas, žino tai Mirties dievas ir mirusiejie. Nemėgstu aš tų, kurie myli tik ant žodžių.
Ismena. O, ne, sesyte, neužgauk manęs, – leisk man numirti su tavimi ir atiduoti mirusiamjam paskutinę garbę!
Antigona. Ne, tu nenumirsi su manimi, neprisisavįsi sau svetimo; gana bus ir mano mirties.
Ismena. Ar-gi gali būti miela be tavęs gyventi?
Antigona. Paklausk Kreonto, – tu juo rūpinais.
Ismena (atsisukdama). Kam-gi bereikalo kankini mane?
Antigona. Aš juokiuos iš tavęs, bet juokiuos karčiu juoku.
Ismena. Ką aš galiu naudingo tau padaryti, nors bent dabar?
Antigona. Gelbėk pati save; nepavydėsiu aš tavo išganymo.
Ismena. O, aš vargšė! Ar-gi aš ištikro negaliu kartu su tavimi nukentėti?
Antigona. Bet jug tu norėjai gyventi, o aš – mirti.
Ismena. Aš nepasakiau tau viso-ko.
Antigona. Vieni gyrė tavo pasielgimą, kiti – mano.
Ismena. Ir vienok-gi esava kaltidvi.
Antigona. Nusiramink! Tu dar pilna gyvumo, o mano dūšia senei mirė, ir aš galiu tarnauti tik mirusiemsiems.
Kreontas. Matyti, viena iš dviejų mergaičių ką-tik nustojo proto, o kita tokia ir gimė.
Ismena (ašarodama). Niekados, viešpatie, nebelieka proto pas nelaimingus: jie praranda jį.
Kreontas. Bent tu . . . tu nutarei daryti blogą su blogais.
Ismena (žiūri į Antigoną). Koks man be gyvenimas be jos, vienai?! . . .
Kreontas. Nesakyk „be jos“, – jos nebėra daugiaus.
Ismena. Ir tu užmuši savo sūnaus sužiedotinę?
Kreontas. Daugel žemės jam galima apsėti; atras jis ir daugiaus sužiedotinių.
Ismena. Bet nebe tokią porą, kaip jis ir ji.
Kreontas. Aš nenoriu sūnui prastos pačios.
Antigona. Mielas Emonai, kaip nužemina tave tavo tėvas!
Kreontas. Baisiai įkyrėjai tu man su savo vestuvėmis.
Choras. Ar-gi tu ištikro ir atimsi ją nuo savo sūnaus.
Kreontas. Mirtis padės galą tiems piršimams.
Choras. Regimai nebeišvengti jau jai mirties.
Kreontas. Man teip-pat rodosi. Gana betrukti. Ei, vergai, nuveskite jas į rūmą! Tos bobos reikia laikyti stipriaus ir niekur neišleisti, – ir drąsuoliai stengiasi pabėgti, kada susitinka su mirtimi akis į akį. (Rūstai užsimąstęs pasilieka ant scenos. Vergai nuveda Antigoną ir Ismeną rūman).
Choras. Laimingi, kurie pragyveno be pageidimų, – nė vienas vargas nepralenks tų, kurių šeimynos gyvenimą sugriovė dievai, – atkaliai, tasai vargas pereina iš kartos į kartą. Teip vilnįs, staigaus šiaurinio jūrių vėjo banguojamos, giliai sumaišo vandenį ir nuo dugno tamsias vėjo sukeliamas smiltis, ir su krioksmu muša į kranto uolas.
Matome, juog senei jau lanko nelaimės Labdakidų giminę; viena nelaimė pakeičia kitą. Vienos kartos neišgelbsti kita; ne, koksai dievas žudo juos, ir nėra tam galo, – dabar buvo prašvitęs vilties spinduolys ant paskutinės Edipo namo ataugos, bet ir ją štai genėja baisus dievų aukos kalavijas, kvailystė ir pamišimas.
O, Zeusai! Kas gali sumažinti tavo galybę? Ant jo neturi galės nei užmigdąs visus miegas, nei pailstąs savo bėgyje laikas. Amžinai viešpatauji tu ant šviesaus ir spinduoliuoto Olimpo. Ir dabar, ir praeityj, ir ateityje turės tiesą vienas įstatas: nieko žmogaus gyvenime nėra liuoso nuo nelaimės.
Tiesa, vieniems apgaudlinga viltis, – bičiuolė, bet kitus ji apgaudinėja tarp tuščių pageidimų; ji meilinasi žmogui, kolei jis nenusvilįs sau kojų degančia ugnimi.
Teisinga yra garsinga patarlė: „Ką dievas veda prie prasikaltimo, tam blogas rodosi geru.“ Vienok jis labai neilgai tepragyvęs be nelaimės.
Bet štai jauniausias tavo sūnus – Emonas. Ar neverkia-gi jau jis vargšės Antigonos, ar neliūdi jis, jo vestuvėms suirus? . . . (Įeina Emonas).
Veikmė IV
Scena I.
Choras, Kreontas ir Emonas.
Kreontas. Tuoj sužinosime. Nereikia vaikščioti ir prie burtininkų. Mano vaike, ar-gi tu supykai ant tėvo, gavęs žinoti galutiną nusprendimą apie tavo sužiedotinės likimą? O gal tau malonųs yra visi mano paliepimai?
Emonas (tyliai). Tėtuši, aš esu tavo dūšia ir kūnu. Patsai, rūpindamos apie gerą, tu ir mane vedi prie gero; tokiu būdu aš einu su tavimi iš vieno. Jei tu mane vedi prie gero, tai aš tai skaitau augščiaus už visokias vestuves.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Emono pokalbis su tėvu virsta ginču ir ką šis ginčas apie Kreontą kaip valdovą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Emonas pradeda atsargiai: jis sakosi esąs tėvo „dūšia ir kūnu“. Tačiau jis perduoda tėvui, ką patylomis kalba pilėnai: Antigona, jų nuomone, verta ne mirties, o „augščiausio pagyrimo“. Jis ragina tėvą pasimokyti iš kitų ir atsisakyti savo užmanymo. Kreontas atsako, kad senis iš vaikėzo proto nesimokys. Kai Emonas pasako, kad „Viešpatystė yra ne vienam žmogui paskirta“, ir karčiai pašiepia tėvą, ginčas virsta pykčiu: Kreontas sūnų vadina „bobos verge“, o šis išbėga, pažadėjęs, kad tėvas jo daugiau nepamatys. Ginčas , kad valdžia Kreontą padaro kurčią kitų balsams.
Rašiniui: ValdžiaIšdidumas
2. Kodėl Antigonos likimą galima vadinti tragišku?
Rašiniui: DoraKaltė
3. Kaip tragedijoje keičiasi choro požiūris į Kreonto sprendimą?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.