Scena I.
Choras, Kreontas ir Emonas.
Kreontas. Tuoj sužinosime. Nereikia vaikščioti ir prie burtininkų. Mano vaike, ar-gi tu supykai ant tėvo, gavęs žinoti galutiną nusprendimą apie tavo sužiedotinės likimą? O gal tau malonųs yra visi mano paliepimai?
Emonas (tyliai). Tėtuši, aš esu tavo dūšia ir kūnu. Patsai, rūpindamos apie gerą, tu ir mane vedi prie gero; tokiu būdu aš einu su tavimi iš vieno. Jei tu mane vedi prie gero, tai aš tai skaitau augščiaus už visokias vestuves.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl Emono pokalbis su tėvu virsta ginču ir ką šis ginčas apie Kreontą kaip valdovą?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Emonas pradeda atsargiai: jis sakosi esąs tėvo „dūšia ir kūnu“. Tačiau jis perduoda tėvui, ką patylomis kalba pilėnai: Antigona, jų nuomone, verta ne mirties, o „augščiausio pagyrimo“. Jis ragina tėvą pasimokyti iš kitų ir atsisakyti savo užmanymo. Kreontas atsako, kad senis iš vaikėzo proto nesimokys. Kai Emonas pasako, kad „Viešpatystė yra ne vienam žmogui paskirta“, ir karčiai pašiepia tėvą, ginčas virsta pykčiu: Kreontas sūnų vadina „bobos verge“, o šis išbėga, pažadėjęs, kad tėvas jo daugiau nepamatys. Ginčas , kad valdžia Kreontą padaro kurčią kitų balsams.
Rašiniui: ValdžiaIšdidumas
2. Kodėl Antigonos likimą galima vadinti tragišku?
Rašiniui: DoraKaltė
3. Kaip tragedijoje keičiasi choro požiūris į Kreonto sprendimą?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.