Antigonė20-22 psl. · apie 5 min.
Veikmė III52% kūrinio
20 psl.

Kreontas. Mirtis padės galą tiems piršimams.

Choras. Regimai nebeišvengti jau jai mirties.

Kreontas. Man teip-pat rodosi. Gana betrukti. Ei, vergai, nuveskite jas į rūmą! Tos bobos reikia laikyti stipriaus ir niekur neišleisti, – ir drąsuoliai stengiasi pabėgti, kada susitinka su mirtimi akis į akį. (Rūstai užsimąstęs pasilieka ant scenos. Vergai nuveda Antigoną ir Ismeną rūman).

Choras. Laimingi, kurie pragyveno be pageidimų, – nė vienas vargas nepralenks tų, kurių šeimynos gyvenimą sugriovė dievai, – atkaliai, tasai vargas pereina iš kartos į kartą. Teip vilnįs, staigaus šiaurinio jūrių vėjo banguojamos, giliai sumaišo vandenį ir nuo dugno tamsias vėjo sukeliamas smiltis, ir su krioksmu muša į kranto uolas.

Matome, juog senei jau lanko nelaimės Labdakidų giminę; viena nelaimė pakeičia kitą. Vienos kartos neišgelbsti kita; ne, koksai dievas žudo juos, ir nėra tam galo, – dabar buvo prašvitęs vilties spinduolys ant paskutinės Edipo namo ataugos, bet ir ją štai genėja baisus dievų aukos kalavijas, kvailystė ir pamišimas.

O, Zeusai! Kas gali sumažinti tavo galybę? Ant jo neturi galės nei užmigdąs visus miegas, nei pailstąs savo bėgyje laikas. Amžinai viešpatauji tu ant šviesaus ir spinduoliuoto Olimpo. Ir dabar, ir praeityj, ir ateityje turės tiesą vienas įstatas: nieko žmogaus gyvenime nėra liuoso nuo nelaimės.

Tiesa, vieniems apgaudlinga viltis, – bičiuolė, bet kitus ji apgaudinėja tarp tuščių pageidimų; ji meilinasi žmogui, kolei jis nenusvilįs sau kojų degančia ugnimi.

Teisinga yra garsinga patarlė: „Ką dievas veda prie prasikaltimo, tam blogas rodosi geru.“ Vienok jis labai neilgai tepragyvęs be nelaimės.

Bet štai jauniausias tavo sūnus – Emonas. Ar neverkia-gi jau jis vargšės Antigonos, ar neliūdi jis, jo vestuvėms suirus? . . . (Įeina Emonas).

Veikmė IV

21 psl.

Scena I.

Choras, Kreontas ir Emonas.

Kreontas. Tuoj sužinosime. Nereikia vaikščioti ir prie burtininkų. Mano vaike, ar-gi tu supykai ant tėvo, gavęs žinoti galutiną nusprendimą apie tavo sužiedotinės likimą? O gal tau malonųs yra visi mano paliepimai?

Emonas (tyliai). Tėtuši, aš esu tavo dūšia ir kūnu. Patsai, rūpindamos apie gerą, tu ir mane vedi prie gero; tokiu būdu aš einu su tavimi iš vieno. Jei tu mane vedi prie gero, tai aš tai skaitau augščiaus už visokias vestuves.

22 psl.

Kreontas. Teip, mano vaike, tu neturi užmiršti, juog tėvo noras privalo būti tau brangiausias už viską. Todėl tai tėvai ir nori turėti savo šeimynoj paklusnius vaikus, kad jie priešiams prastu mokėtų, o draugus guodotų, pasižiūrėdami į tėvą. O kas turi blogus vaikus, tai ar galima apie tą žmogų pasakyti kitą ką, kaip tą, juog jis pagimdė sau votį ir duoda priešiams progą stipriai pasijuokti iš jo? Todėl, mano vaike, patariu tau niekados neaukauti savo proto dėlei meilės moteriškės, žinant, juog moteriškių glėbavimos atsiliepia šalčiu, juog vienose sienose su tavimi gyvena prasta pati. Atstumk nuo savęs tą moteriškę, kaip priešių, – tegu sau pasijieško sužiedotinio . . . anoje pasaulėje! Jei aš ją visoje pilėje vieną viešai kaltinu už nepaklausymą, aš bent nežadu būti melagiu prieš visą pilę ir liepsiu ją nužudyti. Tegu ji kreipiasi tuokart prie Zeuso-Sinemono. Jei aš imsiu auklėti nepaklusnume savo giminaičius, tai nuo kitų nė to tiek nebelauk paklusnumo! Kas gali vesti namų ūkę, tas sumanys būti bešališku ir viešpatystės dalykuose. Iš antros pusės, neatras pas mane pagyrimo žmogus, kurs dėlei puikybės peržengia kito norą arba svajoja apie suvaržymą viešpačių. Tautos išrinktasis privalo būti paklusniu teisybei ir smulkiuose dalykuose. Guldau savo galvą, kad tokių pažiūrų žmogus mokės ir valdyti ir būti valdonu; glytoj-gi, mūšio laike jis pasirodys geru, įtikimu draugu. Nėra nieko prastesnio, kaip anarchija. Ji žudo viešpatystes, ji griauja šeimyną, ji priverčia bėgti susijungusią kariūmenę. Užtat paklusnumas paprastai išgelbsti paklusnuosius. Tokiu būdu privalo sergėti įstatai, o nepasiduoti moteriškei, – geriaus jau yra prasčiausiame atsitikime prasišalinti vyrui, kad tik nesakytų, juog męs pasidavėme moteriškei.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Emono pokalbis su tėvu virsta ginču ir ką šis ginčas apie Kreontą kaip valdovą?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Emonas pradeda atsargiai: jis sakosi esąs tėvo „dūšia ir kūnu“. Tačiau jis perduoda tėvui, ką patylomis kalba pilėnai: Antigona, jų nuomone, verta ne mirties, o „augščiausio pagyrimo“. Jis ragina tėvą pasimokyti iš kitų ir atsisakyti savo užmanymo. Kreontas atsako, kad senis iš vaikėzo proto nesimokys. Kai Emonas pasako, kad „Viešpatystė yra ne vienam žmogui paskirta“, ir karčiai pašiepia tėvą, ginčas virsta pykčiu: Kreontas sūnų vadina „bobos verge“, o šis išbėga, pažadėjęs, kad tėvas jo daugiau nepamatys. Ginčas , kad valdžia Kreontą padaro kurčią kitų balsams.

Rašiniui: ValdžiaIšdidumas

2. Kodėl Antigonos likimą galima vadinti tragišku?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: DoraKaltė

3. Kaip tragedijoje keičiasi choro požiūris į Kreonto sprendimą?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.