Antigonė21-22 psl. · apie 5 min.
Veikmė IV52% kūrinio
21 psl.

Scena I.

Choras, Kreontas ir Emonas.

Kreontas. Tuoj sužinosime. Nereikia vaikščioti ir prie burtininkų. Mano vaike, ar-gi tu supykai ant tėvo, gavęs žinoti galutiną nusprendimą apie tavo sužiedotinės likimą? O gal tau malonųs yra visi mano paliepimai?

Emonas (tyliai). Tėtuši, aš esu tavo dūšia ir kūnu. Patsai, rūpindamos apie gerą, tu ir mane vedi prie gero; tokiu būdu aš einu su tavimi iš vieno. Jei tu mane vedi prie gero, tai aš tai skaitau augščiaus už visokias vestuves.

22 psl.

Kreontas. Teip, mano vaike, tu neturi užmiršti, juog tėvo noras privalo būti tau brangiausias už viską. Todėl tai tėvai ir nori turėti savo šeimynoj paklusnius vaikus, kad jie priešiams prastu mokėtų, o draugus guodotų, pasižiūrėdami į tėvą. O kas turi blogus vaikus, tai ar galima apie tą žmogų pasakyti kitą ką, kaip tą, juog jis pagimdė sau votį ir duoda priešiams progą stipriai pasijuokti iš jo? Todėl, mano vaike, patariu tau niekados neaukauti savo proto dėlei meilės moteriškės, žinant, juog moteriškių glėbavimos atsiliepia šalčiu, juog vienose sienose su tavimi gyvena prasta pati. Atstumk nuo savęs tą moteriškę, kaip priešių, – tegu sau pasijieško sužiedotinio . . . anoje pasaulėje! Jei aš ją visoje pilėje vieną viešai kaltinu už nepaklausymą, aš bent nežadu būti melagiu prieš visą pilę ir liepsiu ją nužudyti. Tegu ji kreipiasi tuokart prie Zeuso-Sinemono. Jei aš imsiu auklėti nepaklusnume savo giminaičius, tai nuo kitų nė to tiek nebelauk paklusnumo! Kas gali vesti namų ūkę, tas sumanys būti bešališku ir viešpatystės dalykuose. Iš antros pusės, neatras pas mane pagyrimo žmogus, kurs dėlei puikybės peržengia kito norą arba svajoja apie suvaržymą viešpačių. Tautos išrinktasis privalo būti paklusniu teisybei ir smulkiuose dalykuose. Guldau savo galvą, kad tokių pažiūrų žmogus mokės ir valdyti ir būti valdonu; glytoj-gi, mūšio laike jis pasirodys geru, įtikimu draugu. Nėra nieko prastesnio, kaip anarchija. Ji žudo viešpatystes, ji griauja šeimyną, ji priverčia bėgti susijungusią kariūmenę. Užtat paklusnumas paprastai išgelbsti paklusnuosius. Tokiu būdu privalo sergėti įstatai, o nepasiduoti moteriškei, – geriaus jau yra prasčiausiame atsitikime prasišalinti vyrui, kad tik nesakytų, juog męs pasidavėme moteriškei.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Emono pokalbis su tėvu virsta ginču ir ką šis ginčas apie Kreontą kaip valdovą?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Emonas pradeda atsargiai: jis sakosi esąs tėvo „dūšia ir kūnu“. Tačiau jis perduoda tėvui, ką patylomis kalba pilėnai: Antigona, jų nuomone, verta ne mirties, o „augščiausio pagyrimo“. Jis ragina tėvą pasimokyti iš kitų ir atsisakyti savo užmanymo. Kreontas atsako, kad senis iš vaikėzo proto nesimokys. Kai Emonas pasako, kad „Viešpatystė yra ne vienam žmogui paskirta“, ir karčiai pašiepia tėvą, ginčas virsta pykčiu: Kreontas sūnų vadina „bobos verge“, o šis išbėga, pažadėjęs, kad tėvas jo daugiau nepamatys. Ginčas , kad valdžia Kreontą padaro kurčią kitų balsams.

Rašiniui: ValdžiaIšdidumas

2. Kodėl Antigonos likimą galima vadinti tragišku?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: DoraKaltė

3. Kaip tragedijoje keičiasi choro požiūris į Kreonto sprendimą?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.