Antigonė23-25 psl. · apie 5 min.
Veikmė IV60% kūrinio
23 psl.

Choras. Jei męs, seniai, neklystame, tai tu, kaip mums rodos, sakai teisingai.

Emonas. Dievai, tėve, apdovanojo žmogų protu, augščiausia už visas gerybe. Aš nepasakysiu, juog viskas, ką tu sakai, yra neteisinga, ir aš negalėjau pasiryžti sakyti ir duok dieve, kad man neišpultų to sakyti, vienok-gi protinga mintis gali gimti ir pas kitą. Aš, žinoma, galiu žinoti viską pirm tavęs, ką sako, ką daro. Tu gali rūsčiai pažiūrėti į prastą žmogų, jei tau nemalonu, ką jis sako. O man štai atsitinka girdėti netyčia, juog pilėnai patylomis gailisi vargšės mergaitės; ji, pagal jų nuomonę, visai nėra užsitarnavusi teip begėdiškos mirties už savo iš visų atžvilgių puikų darbą. Jei ji nepaliko nelaidoto savo tikrojo brolio, kritusio ristynėje, neatidavė jo suplėšyti alkaniems šunims ir paukščiams, – ar-gi ji neverta augščiausio pagyrimo? Štai kokia kalba tylomis platinasi po pilę. Man, tėve, visų-brangiausia yra tavo laimė. Kuo gali labiausiai pasigirti vaikai, jei ne geru laimingo tėvo vardu, arba tėvas – geru vaikų vardu? Nemanyk-gi vien tik apie vieną, būk teisinga yra tik tai, ką sakai tu, o ne kiti. Kas vien tik save skaito protingu, iškalbingu ir švelnaus būdo, nepripažindamas to kitiems, tas, reikia tik į jį prisižiūrėti, paprastai giriasi.

Žmogui, jei tik jis yra protingas, nėkiek nedaro gėdos pasimokyti pas kitus.

Būk perkalbamu, atsisakyk nuo savo užmanymo: jei ir aš galiu išreikšti savo nuomonę, kaip žmogus, teisybė, dar jaunas, tai pasakysiu, juog geriausiai yra būti protingu nuo prigimimo, arba – tai retai esti – gerai yra ir pasimokyti pas tuos, ką protingai kalba.

Choras. Viešpatie, jei jis teisingai kalba, tau reikia paklausyti jo ir vienkart jam – tavęs: abudu judu esata teisingu savo žodžiuose.

Kreontas. Kaip, – kad aš, senis, mokyčiaus proto pas vaikesą?

24 psl.

Emonas. Tu gali pasimokyti nuo manęs tik teisingo. Nors aš esu ir jaunas, vis-gi labiaus reikia žiūrėti į darbus, kaip į metus.

Kreontas. Ar tai tas yra tavo geriausis darbas, kad tu guodoji niekšus?

Emonas. Ne, aš niekados nereikalaučiau guodonės dėlei prastų žmonių.

Kreontas. O ar-gi ji neserga ta liga?

Emonas. To nepasakys nė vienas Tebietis.

Kreontas. Ar-gi pilėnų priedermė nurodyti, kas man reikia daryti?

Emonas. Ar-gi nenusimanai, kad teip sakydamas sakai, it . . . vaikas!

Kreontas. Pasakyk, meldžiamas, mano žemę kas turi valdyti: aš ar kiti?

Emonas. Viešpatystė yra ne vienam žmogui paskirta.

Kreontas. Ar-gi viešpatystė nesiskaito, pagal bendrą nuomonę, viešpaties savastimi?

Emonas (karčiai juokdamos). Kaip-gi gerai būtų viešpatauti tau vienam, tyre! . . . .

Kreontas (chorui). Regimai, jis yra iš vieno su niekše.

Emonas. Teip, jei ta niekšė – tu, aš rūpinuos tavimi.

Kreontas. Ak, biaurybe! kaip tu drįsti ginčytis su tėvu?

Emonas. Aš matau, tu neteisingai elgies.

Kreontas. Kaip? Aš neteisingai elgiuos, steigdamos paturėti savo valdžią?

Emonas. Tu visiškai nesirūpini jos palaikyti, jei patsai griauji dievų įstatus.

Kreontas. Kame, moters verge!?

Emonas. Užtat tu negali manęs pavadinti begėdystės vergu . . .

Kreontas. Bent tu tik ir kalbi, ką už ją.

Emonas. Teip, bet ir už tave, ir už save, ir už Mirties dievus.

Kreontas. Nepataikauk prieš mane, bobos verge!

Emonas. Tu nori kalbėti ir kalbėti vienas, bet kitų klausytis nenori?

Kreontas. Ne, kolei ji bus gyva, tu jokiu būdu nevesi jos.

Emonas (liūdnai). Jei ji mirs, ji savo mirimu nužudys kitą.

Kreontas. A-a, tu drįsti dar grasinti? Tai mat koks esi atkaklus.

Emonas (pasityčiodamas). Bet ar-gi verta grasinti, jei prisieina atsakinėti ant kvailų žodžių.

Kreontas. Dėlei savęs-pat priversi mane protingesniu tapti.

25 psl.

Emonas. Kad nebūtumei mano tėvu, tai pasakyčiau, juog tu ne su savo protu.

Kreontas (patrakime). Teip! (Keldamas ranką į dangų). Žinok-gi, prisiekiu tau prieš Olimpą, brangiai tau apsieis tavo keiksmai ir išjuokimai! (Vergams). Ei, atveskite čionai tą gyvuolį! Tegu ji tuojaus numirs, savo sužiedotinio akyse, jam matant. (Vienas iš vergų išeina.)

Emonas (rūstas, atsitraukia atgal). Ne, tik ne mano akyse, – nesivilk, kad tai kada-nors įvyktų! Ne, ji nemirs man matant, kaip tu nebepamatysi manęs daugiaus niekados! Gali šėlti su savo draugais, jei tai jiems patinka! (Išbėga. Ilga pertrauka.)

Choras. Viešpatie, jis išbėgo, jis suerzintas, o jo amžiuje suerzinimas labai yra pavojingas.

Kreontas. Tedirbie, temąstai, ką nori, net daugiaus, kaip žmogus, – jis vistiek nebeišgelbės tų mergaičių nuo mirties.

Choras. Ar-gi jau žadi nugalabyti abidvi?

Kreontas (užsimąstydamas). Ne, aš dovanosiu tai, kuri neprisilytėjo lavono, – jųs kalbate teisybę.

Choras (bailiai). Kokią-gi ištikro mirtį tu nori jai paskirti?

Kreontas. Aš liepsiu nuvesti ją tę, kame dar nėra buvusios žmogaus kojos, ir gyvą uždaryti urve uoloje, palikus jai tiek maisto, kad nebūtų prasikaltimo, nedaugiaus, by tik nebūtų užgautas nė vienas iš pilėnų.*) Melzdamos čionai Mirčiai dievui, vienatiniam iš dievų, kurį ji garbina, ji gal išliks nuo mirties arba persitikrįs nors tuomet, juog garbinti mirusius – tuščias darbas. (Išeina.)

* Mirtis nuo alkio skaitoma buvo už nusidėjimą. Tokia mirtimi romėnai bauzdavo vaidelytes.

Choras. Meilės dieve, tu esi nepergalimas kovose! Erote, tu pavergi širdis, tu, it vagis, ilsies ant švelnių jaunos mergelės skruostų! Tu persikeli per jūres ir įeini į piemens grintelę. Nė vienas dievas ir niekas iš žmonių negali išvengti tavęs. Įsimylėję nebevaldo proto.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Emono pokalbis su tėvu virsta ginču ir ką šis ginčas apie Kreontą kaip valdovą?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Emonas pradeda atsargiai: jis sakosi esąs tėvo „dūšia ir kūnu“. Tačiau jis perduoda tėvui, ką patylomis kalba pilėnai: Antigona, jų nuomone, verta ne mirties, o „augščiausio pagyrimo“. Jis ragina tėvą pasimokyti iš kitų ir atsisakyti savo užmanymo. Kreontas atsako, kad senis iš vaikėzo proto nesimokys. Kai Emonas pasako, kad „Viešpatystė yra ne vienam žmogui paskirta“, ir karčiai pašiepia tėvą, ginčas virsta pykčiu: Kreontas sūnų vadina „bobos verge“, o šis išbėga, pažadėjęs, kad tėvas jo daugiau nepamatys. Ginčas , kad valdžia Kreontą padaro kurčią kitų balsams.

Rašiniui: ValdžiaIšdidumas

2. Kodėl Antigonos likimą galima vadinti tragišku?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: DoraKaltė

3. Kaip tragedijoje keičiasi choro požiūris į Kreonto sprendimą?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.