Antigonė25 psl. · apie 5 min.
Veikmė IV60% kūrinio
25 psl.

Emonas. Kad nebūtumei mano tėvu, tai pasakyčiau, juog tu ne su savo protu.

Kreontas (patrakime). Teip! (Keldamas ranką į dangų). Žinok-gi, prisiekiu tau prieš Olimpą, brangiai tau apsieis tavo keiksmai ir išjuokimai! (Vergams). Ei, atveskite čionai tą gyvuolį! Tegu ji tuojaus numirs, savo sužiedotinio akyse, jam matant. (Vienas iš vergų išeina.)

Emonas (rūstas, atsitraukia atgal). Ne, tik ne mano akyse, – nesivilk, kad tai kada-nors įvyktų! Ne, ji nemirs man matant, kaip tu nebepamatysi manęs daugiaus niekados! Gali šėlti su savo draugais, jei tai jiems patinka! (Išbėga. Ilga pertrauka.)

Choras. Viešpatie, jis išbėgo, jis suerzintas, o jo amžiuje suerzinimas labai yra pavojingas.

Kreontas. Tedirbie, temąstai, ką nori, net daugiaus, kaip žmogus, – jis vistiek nebeišgelbės tų mergaičių nuo mirties.

Choras. Ar-gi jau žadi nugalabyti abidvi?

Kreontas (užsimąstydamas). Ne, aš dovanosiu tai, kuri neprisilytėjo lavono, – jųs kalbate teisybę.

Choras (bailiai). Kokią-gi ištikro mirtį tu nori jai paskirti?

Kreontas. Aš liepsiu nuvesti ją tę, kame dar nėra buvusios žmogaus kojos, ir gyvą uždaryti urve uoloje, palikus jai tiek maisto, kad nebūtų prasikaltimo, nedaugiaus, by tik nebūtų užgautas nė vienas iš pilėnų.*) Melzdamos čionai Mirčiai dievui, vienatiniam iš dievų, kurį ji garbina, ji gal išliks nuo mirties arba persitikrįs nors tuomet, juog garbinti mirusius – tuščias darbas. (Išeina.)

* Mirtis nuo alkio skaitoma buvo už nusidėjimą. Tokia mirtimi romėnai bauzdavo vaidelytes.

Choras. Meilės dieve, tu esi nepergalimas kovose! Erote, tu pavergi širdis, tu, it vagis, ilsies ant švelnių jaunos mergelės skruostų! Tu persikeli per jūres ir įeini į piemens grintelę. Nė vienas dievas ir niekas iš žmonių negali išvengti tavęs. Įsimylėję nebevaldo proto.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl Emono pokalbis su tėvu virsta ginču ir ką šis ginčas apie Kreontą kaip valdovą?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Emonas pradeda atsargiai: jis sakosi esąs tėvo „dūšia ir kūnu“. Tačiau jis perduoda tėvui, ką patylomis kalba pilėnai: Antigona, jų nuomone, verta ne mirties, o „augščiausio pagyrimo“. Jis ragina tėvą pasimokyti iš kitų ir atsisakyti savo užmanymo. Kreontas atsako, kad senis iš vaikėzo proto nesimokys. Kai Emonas pasako, kad „Viešpatystė yra ne vienam žmogui paskirta“, ir karčiai pašiepia tėvą, ginčas virsta pykčiu: Kreontas sūnų vadina „bobos verge“, o šis išbėga, pažadėjęs, kad tėvas jo daugiau nepamatys. Ginčas , kad valdžia Kreontą padaro kurčią kitų balsams.

Rašiniui: ValdžiaIšdidumas

2. Kodėl Antigonos likimą galima vadinti tragišku?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: DoraKaltė

3. Kaip tragedijoje keičiasi choro požiūris į Kreonto sprendimą?

Pasirink atsakymą

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.